KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 4 308-153 Pasaka AT 303 + 314 – Apė vienturtį karaliaus sūnų ir jojo žirgą

Visas 233 šios knygos pasakas ir kitų žanrų kūrinius Ožkabalių ir Batrninkų apylinkėse surinko Jono Basanavičiaus brolis Vincas. Daugelio čia skelbiamų pasakų siužetai žinomi iš ankstesnių „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygų. Kita vertus, esama pasakų-legendų, novelių ir kvailo velnio pasakų, kurių ankstesniuose šio leidinio tomuose nebuvo. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ ketvirtą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Minėtą įvadą, paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė ir „Lietuviškų pasakų įvairių“ tekstų, spausdintų visose keturiose knygose, rodyklę sudarė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Inga Nėnienė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Buvo karalienė, kuri negalėjo susilaukti vaikų. Viena senutė patarė karaliui pagauti gražią žuvytę ir iškepus duoti suvalgyti karalienei. Karalius taip ir padarė. O žuvytės išmestas žarnas pauostė kalaitė ir kumelė. Po to karalienė pagimdė gražuolį sūnų, pas kurį ant kaktos buvo saulė, o ant pakaušio –mėnuo. Kalaitė atsivedė auksaplaukį šuniuką, o kumelė – auksaplaukį kumeliuką. Karalius labai mylėjo savo sūnų, todėl karalienė panoro jį nužudyti. Arklys perspėjo nevalgyti jos iškeptų pyragėlių, ir karalaitis liko gyvas. Bet kitą kartą karalienė apkaltino jį norėjus tėvą nužudyti ir supykęs karalius liepė sūnų pakarti. Bet jis paprašė leisti prieš mirtį jam pajodinėti, sėdo ant savo arklio, papūtė jo duota dūdele, nuo kurios garso visi kareiviai krito negyvi, ir pabėgo iš tėvo karalystės. Po to iš ubago nusipirko jo sudriskusius drabužius ir nuėjo pas kitą karalių piemenauti. Jauniausioji karaliaus dukra pamatė, koks jis gražus būna, kai nusirengia piemens skarmalus, įsimylėjo jį ir prašė tėvo leisti jai už jo tekėti. Tėvas galiausiai sutiko, davė jiems mažą trobelę ir jie ten gyveno. Kai uošvis išvyko į karą, karalaitis irgi ten nujojo, papūtė savo dūdelę ir visi priešai krito negyvi, net jų karalius. Karalaitis užsisegė sau to karaliaus kardą ir grįžo namo. Kai karą laimėjęs karalius grįžo namo, surengė puotą, į kurią pakvietė ir savo dukterį su žentu. Kai jie atėjo prastais drabužiais apsirengę, visi ėmė juos už skvernų tąsyti, karalius pamatė pas žentą karališką kardą ir suprato, kad tas angelas, sumušęs jo priešus, iš tikrųjų yra jo žentas.