KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 4 311-154 Pasaka AT 550 – Apė karaliaus tris sūnus ir jų kelionę

Visas 233 šios knygos pasakas ir kitų žanrų kūrinius Ožkabalių ir Batrninkų apylinkėse surinko Jono Basanavičiaus brolis Vincas. Daugelio čia skelbiamų pasakų siužetai žinomi iš ankstesnių „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygų. Kita vertus, esama pasakų-legendų, novelių ir kvailo velnio pasakų, kurių ankstesniuose šio leidinio tomuose nebuvo. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ ketvirtą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Minėtą įvadą, paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė ir „Lietuviškų pasakų įvairių“ tekstų, spausdintų visose keturiose knygose, rodyklę sudarė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Inga Nėnienė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Karalius turėjo tris sūnus: du protingus, trečią – kvailį. Išsiuntė jis sūnus stebuklingos paukštės parnešti. Protingieji apsistojo nakvoti karčemoje, kur lošdami kortomis pralošė pinigus, arklius ir patys liko ten vergauti. Tada išjojo kvailys, pasiėmęs du sūrius. Jam bejojant, pristojo prie jo vilkas. Sušėrė jam abu sūrius, o po to ir kumelę. Tada vilkas sutiko jį nunešti į dvarą, kur ta paukštė gyvena, tik liepė kvailiui nuėjus imti prastą narvelį. Bet kvailys paėmė grąžųjį narvelį, kuriam suskambėjus, paukštė užgiedojo, atbėjo sargai ir sučiupo kvailį. Liepė jam atgabenti stebuklingą arklį. Vilkas jį nunešė ir liepė imti arklį, bet neliesti kamanų, tačiau kvailys jo nepaklausė ir įkliuvo sargams. Jie liepė kvailiui pavogti merginą, pas kurią ant kaktos yra saulė, o ant pakaušio – mėnulis. Vilkas kvailį nunešė, tada davė skarelę, kurią patiesus ant jos atsirado visokių nematytų prekių. Mergina užlipo ant tos skarelės ir bežiūrint jai prekes, vilkas pertempė ją per marias. Po to, kai reikėjo grąžinti pavogtuosius dalykus, jais pasiversdavo vilkas, kvailys jį atiduodavo ir netrukus vėl pas kvailį parbėgdavo. Kai grįžo į karčemą, gražioji mergina žaisdama kortomis išlaisvino kvailio brolius, bet jie, pavydėdami kvailiui, jį nužudė. Po kurio laiko vilkas jį rado, patepė gydančiuoju ir gyvuoju vandeniu ir kvailys atgijo. Kai abu su vilku parėjo į tėvo rūmus, mergina papasakojo tiesą ir tėvas liepė brolio žudikams nukirti galvas, o kvailį apvesdino su gražiąja mergina ir padarė karaliumi.