KNYGADVARIS

Visas 233 šios knygos pasakas ir kitų žanrų kūrinius Ožkabalių ir Batrninkų apylinkėse surinko Jono Basanavičiaus brolis Vincas. Daugelio čia skelbiamų pasakų siužetai žinomi iš ankstesnių „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygų. Kita vertus, esama pasakų-legendų, novelių ir kvailo velnio pasakų, kurių ankstesniuose šio leidinio tomuose nebuvo. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ ketvirtą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Minėtą įvadą, paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė ir „Lietuviškų pasakų įvairių“ tekstų, spausdintų visose keturiose knygose, rodyklę sudarė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Inga Nėnienė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Karalius turėjo tris sūnus: du protingus, trečią – kvailį. Kai tėvas susirgo, broliai vienas po kito keliavo jam vaistų ieškoti. Kvailys nukeliavo į užkeiktą karalystę, kurioje sena moteriškė pasakė jam, kur rasti stebuklingo vandens, tik liepė į šalia šulinio esantį rūsį neiti. Bet kvailys jos nepaklausė ir tame rūsyje rado karste gulinčią gražią merginą. Su ja pasimylėjo ir, palikęs raštą, kas jis toks ir ką padarė, išėjo. Jam namo grįžus, broliai atėmė iš jo vandenį, davė tėvui ir jis pasveiko. O kvailį, kuris nieko neatnešė, tėvas liepė nužudyti. Medžiotojas Jokūbas, kuris turėjo tai padaryti, nušovė ožką, išėmė jos širdį, tada nukirto kvailio mažąjį pirštelį, o jį patį paleido. Širdį ir pirštą medžiotojas nunešė karaliui, o kvailys apsigyveno kitoje karalystėje. Vėliau tai merginai, kuri karste gulėjo, gimė sūnus. Iškart po to karalaitė ir visa užkeiktoji karalystė atsigavo. Po dešimties metų karalaitė kvailio tėvui parašė laišką, prašydama atsiųsti jai jos vyrą, kuris jos vaistais jį sergantį anuomet išgydė. Dabar medžiotojas prisipažino kvailio nenužudęs ir visi pradėjo ieškoti jauno vyro be mažojo pirštelio. Vėliau surastasis karalaitis iškeliavo pas savo moterį, ją vedė ir ten karaliavo.