KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 4 341-161 Pasaka AT 510B + 706 – Apė atsitikimus vienos karalaitės

Visas 233 šios knygos pasakas ir kitų žanrų kūrinius Ožkabalių ir Batrninkų apylinkėse surinko Jono Basanavičiaus brolis Vincas. Daugelio čia skelbiamų pasakų siužetai žinomi iš ankstesnių „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygų. Kita vertus, esama pasakų-legendų, novelių ir kvailo velnio pasakų, kurių ankstesniuose šio leidinio tomuose nebuvo. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ ketvirtą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Minėtą įvadą, paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė ir „Lietuviškų pasakų įvairių“ tekstų, spausdintų visose keturiose knygose, rodyklę sudarė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Inga Nėnienė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Karalius turėjo labai gražią dukterį. Kai jo žmona mirė, jis norėjo vesti dar kartą, bet niekur nerado moters, kuri būtų tokia graži, kaip jo dukra. Todėl karalius nutarė vesti savo dukterį. Karalaitė, nenorėdama tekėti, pasisamdė laivą, išplaukė į kitą karalystę ir įstojo į moterų vienuolyną. Tačiau tėvas sužinojo, kur ji slepiasi. Tada karalaitė kitu laivu bėl plaukė į kitą šalį, bet laivą užgrobė žmogžudžiai, visus išžudė, tik karalaitę kapitonas sau pasiliko. Mergina, nenorėdama jam atitekti, prašė Dievo jai padėti. Dievas ją išklausė: kilo audra ir nuskandino laivą, o karalaitė maža valtele išsigelbėjo. Kai priplaukė krantą, ją rado tos šalies karalaitis ir panoro vesti. Kai vėliau jos vyras išvyko į karą, jo motina sukeitė laiškus ir karalienė, neva karaliaus įsakymu, turėjo būti sudeginta. Jaunoji karalienė išsiprašė, kad jai nukirstų pirštą ir paleistų į girią. Pirštą ji įdėjo į dėžutę ir pakabino sūnui ant kaklo. Vėliau, jai užmigus, žvėrys nusinešė abu jos sūnus, kuriuos rado atsiskyrėlis ir užaugino. Užaugę vaikinai atkeliavo į vieną miestą, kur tarnavo garsiausiam to miesto ponui. Karalius, grįžęs iš karo, sužinojo, kas nutiko, liepė sudeginti savo motiną, norėjusią pražudyti jo žmoną ir vaikus. Tada išvyko jų ieškoti. Viename mieste jam patarnavo dailus vaikinas, turintis dėžutę ant kaklo. Karalius paprašė parodyti, kas joje yra, ir, kai vaikinas ją atidarė, pamatė savo žmonos žiedą. O vėliau žmonės prisiminė vieną vargšę moteriškę be piršto, gyvenančią jų mieste. Taip karalius rado savo šeimą ir visi kartu išvažiavo į savo karalystę.