KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 4 362-166 Pasaka AT 560 – Apė vieną ūkinyko sūnų, kurs karaliaus dukterį vedė

Visas 233 šios knygos pasakas ir kitų žanrų kūrinius Ožkabalių ir Batrninkų apylinkėse surinko Jono Basanavičiaus brolis Vincas. Daugelio čia skelbiamų pasakų siužetai žinomi iš ankstesnių „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygų. Kita vertus, esama pasakų-legendų, novelių ir kvailo velnio pasakų, kurių ankstesniuose šio leidinio tomuose nebuvo. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ ketvirtą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Minėtą įvadą, paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė ir „Lietuviškų pasakų įvairių“ tekstų, spausdintų visose keturiose knygose, rodyklę sudarė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Inga Nėnienė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Turtingas ūkininkas turėjo sūnų, kuris panoro girioje savo paties namus pasistatyti, tik paprašė tėvo jam šimtą rublių duoti, kad turėtų už ką darbininkus samdyti. Bet už gautus pinigus nupirko kačiuką, kurį žmogus nešė skandinti. Kitą dieną gavęs iš tėvo du šimtus rublių nupirko nešamą skandinti šuniuką, o trečią dieną – gyvatę. Išgelbėta gyvatė liepė sekti paskui ją pas jos tėvą, kuris padovanojo stebuklingą žiedą, išpildantį bet kokį norą. Vaikinas panoro dvaro, puikesnio už karaliaus, o tada liepė tėvui važiuoti pas karalių ir prašyti, kad atiduotų jam į žmonas savo dukterį. Po vestuvių žmona pavogė jo žiedą ir pasakė, kad jos vyras burtininkas. Už tai karalius žentą liepė pakarti. Tada atbėgo jo išgelbėtieji kačiukas su šuniuku ir pažadėjo jam padėti. Jie perplaukė marias, pasivertė vienas į auksinį, kitas į sidabrinį ir nubėgo į rūmus pas karalaitę. Ten kiek pabuvo, o kai karalaitė nusimovė nuo piršto žiedą, čiupo jį ir parnešė savo išgelbėtojui. Jį kaip tik tuo metu vedė pakarti, tad jis panorėjo, kad visi korikai išnyktų ir vėl atsirastų toks dvaras, kaip buvo anksčiau. O tada savo žmoną surišęs mušė, kol visą apmaudą išliejo, ir toliau abu jau gražiai gyveno.