KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 4 381-170 Pasaka AT 1641 – Apė vieną garsų burtinyką

Visas 233 šios knygos pasakas ir kitų žanrų kūrinius Ožkabalių ir Batrninkų apylinkėse surinko Jono Basanavičiaus brolis Vincas. Daugelio čia skelbiamų pasakų siužetai žinomi iš ankstesnių „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygų. Kita vertus, esama pasakų-legendų, novelių ir kvailo velnio pasakų, kurių ankstesniuose šio leidinio tomuose nebuvo. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ ketvirtą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Minėtą įvadą, paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė ir „Lietuviškų pasakų įvairių“ tekstų, spausdintų visose keturiose knygose, rodyklę sudarė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Inga Nėnienė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Vienas neturtingas žmogelis nutarė eiti vogti, kad pinigų maistui gautų. Bet klebonas uždraudė jam vogti, todėl jis ką kita sugalvojo: pavogė iš kaimyno jaučius, nuvedė į girią ir pririšo prie medžio. Kai kaimynas pasiskundė, jis pasakė, kad galįs išburti, kur jo jaučiai prapuolė. Kitą kartą paėmė kito kaimyno arklius, o vėliau jam išbūrė, kur jo arkliai yra. Taip pasklido žinia, kad jis esąs nepaprastas burtininkas. Tad kai prapuolė karaliaus žiedas, jį nugabeno į rūmus ir paprašė išburti, kur yra tas žiedas. Burtininkas paprašė jam duoti atskirą trobelę. Čia jam atnešdavo valgio ir po taurelę degtinės. Žiedą buvo pavogę karaliaus liokajai, tad kai atėjo su maistu ir degtine pirmasis, burtininkas pasakė: „Na, vieną jau turiu“. Liokajus pamanė, kad jis kalba jau vieną vagį turįs. Kitą kartą maistą nešė kitas liokajus ir burtininkas pasakė, kad jau ir antrą turi. Ir taip keturis kartus. Tada išsigandę liokajai ėmė prašyti neišduoti jų karaliui. Gavęs iš jų pinigų, burtininkas karaliui pasakė, kad žiedą prarijo kalakutas. Ir kai papjovė paukštį, ten tikrai rado karaliaus žiedą. Už tai karalius burtininkui davė krepšį pinigų, už kuriuos jis pasistatė naujus namus ir laimingai gyveno. Senąją trobelę, klebono patartas, sudegino ir po to nebebūrė, sakydamas, kad sudegė popieriai, iš kurių jis burdavo.