KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 4 422-189 Pasaka AT 301B – Apė kalvį, kriaučių ir kurpių

Visas 233 šios knygos pasakas ir kitų žanrų kūrinius Ožkabalių ir Batrninkų apylinkėse surinko Jono Basanavičiaus brolis Vincas. Daugelio čia skelbiamų pasakų siužetai žinomi iš ankstesnių „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygų. Kita vertus, esama pasakų-legendų, novelių ir kvailo velnio pasakų, kurių ankstesniuose šio leidinio tomuose nebuvo. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ ketvirtą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Minėtą įvadą, paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė ir „Lietuviškų pasakų įvairių“ tekstų, spausdintų visose keturiose knygose, rodyklę sudarė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Inga Nėnienė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Ūkininko sūnus mokėsi kalvio amato, tada kalvis padarė jam didžiulę lazdą ir jis išėjo. Beeidamas sutiko siuvėją, batsiuvį ir toliau kartu keliaudami priėjo trobelę. Kitą dieną du išėjo medžioti, o siuvėjas liko pietų virti. Bet atėjo senis, jį sumušė, o pietus surijo. Tas pats buvo ir kitą dieną. Trečią dieną pietus virė kalvis. Kai atėjęs senis norėjo jį mušti, jis čiupo savo lazdą ir primušė jį, tada nuvilko prie ąžuolo ir, jį įskėlęs, įkišo senio barzdą. Bet kai vėliau su draugais ten grįžo, nebebuvo nei ąžuolo, nei senio. Pamatė, kad senis įlindo į skylę po akmeniu. Kalvis ten nusileido diržu, kurį jo draugai viršuje laikė, ten rado senį ir jį užmušė. Kai vaikinas norėjo lipti į viršų, jo draugai išsigandę, kad tai gali būti tas senis, diržą paleido. Likęs vienas, kalvis rado grifo lizdą su jaunikliais. Kai užėjo kruša, jis savo švarku uždengė paukščiukus. Už tai dėkingas grifas sutiko jį parnešti namo, tik liepė pasiimti daug mėsos ir alaus kelionei. Grifui atsisukus, vaikinas vis mesdavo po gabalą mėsos ar alaus atsigerti. Kai pritrūko mėsos, jis atpjovė savo blauzdos dalį ir įmetė grifui į gerklę. Tai sužinojęs grifas išspjovė jo blauzdą ir ji vėl prigijo. Vėliau jis grįžo į tėviškę, vedė ir gerai gyveno.