KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 4 436-197 Pasaka AT 1541 + 1384 + 1540 + 1528 – Apė vieną prūsuką ir prūsaitę

Visas 233 šios knygos pasakas ir kitų žanrų kūrinius Ožkabalių ir Batrninkų apylinkėse surinko Jono Basanavičiaus brolis Vincas. Daugelio čia skelbiamų pasakų siužetai žinomi iš ankstesnių „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygų. Kita vertus, esama pasakų-legendų, novelių ir kvailo velnio pasakų, kurių ankstesniuose šio leidinio tomuose nebuvo. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ ketvirtą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Minėtą įvadą, paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė ir „Lietuviškų pasakų įvairių“ tekstų, spausdintų visose keturiose knygose, rodyklę sudarė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Inga Nėnienė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Susituokė prūsas su prūsaite. Ta prūsaitė turėjo šimtą dolerių, todėl po vestuvių nieko neveikė, tik ant pinigų gulėjo. Bet kartą atėjo nepažįstamasis, prisistatęs bėda, ir moteris atidavė jam savo pinigus. Tada jau linksma namuose tvarkėsi. Sužinojęs tai vyras išėjo iš namų, sakydamas, kad jeigu ras moterį, dar kvailesnę negu ji, sugrįš pas ją, o jei – paliks visam laikui. Nuėjęs į miestą dairėsi į aukštus namus, ėjo galvą aukštai užvertęs. Viena ponia jo paklausė, į ką jis žiūri. Jis atsakė, kad žiūri, kaip atgal į dangų įlipti. Patikėjusi, kad jis yra dangaus pasiuntinys, ji paklausė, kaip sekasi jos mirusiam tėvui, broliui, tarnaitei, o išgirdusi, kad jie ten prastai gyvena, paprašė perduoti drabužių ir pinigų. Grįžęs ponios vyras sužinojo, ką padarė jo žmona, ir sėdęs ant arklio išjojo ieškoti apgaviko. Vaikinas, pamatęs, kad jį vejasi, po kepure pakišo akmenuką ir laikė jį prispaudęs. Kai ponas paklausė, ar nematęs jo žmoną apgavusio sukčiaus, jis pasakė, kad matė, bet ponas nežinosiąs, kuriuo keliu jis pasuko. Tada davė ponui palaikyti po kepure neva esantį paukščiuką, o pats nujojo. Vėliau vaikinas grįžo pas savo žmoną, nes, pasirodo, yra dar už ją kvailesnių.