KNYGADVARIS

Visas 233 šios knygos pasakas ir kitų žanrų kūrinius Ožkabalių ir Batrninkų apylinkėse surinko Jono Basanavičiaus brolis Vincas. Daugelio čia skelbiamų pasakų siužetai žinomi iš ankstesnių „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygų. Kita vertus, esama pasakų-legendų, novelių ir kvailo velnio pasakų, kurių ankstesniuose šio leidinio tomuose nebuvo. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ ketvirtą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Minėtą įvadą, paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė ir „Lietuviškų pasakų įvairių“ tekstų, spausdintų visose keturiose knygose, rodyklę sudarė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Inga Nėnienė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Kartą meškinas pagavo beriešutaujančią merginą ir nusinešė į savo guolį. Po kurio laiko mergina susilaukė vaiko. Tas vaikas buvo kaip visi vaikai, tik turėjo meškino ausis ir buvo labai stiprus. Sulaukęs dvidešimties metų jis nugalėjo senąjį meškiną ir su motina grįžo į jos tėviškę. Vaikinas paprašė, kad jam nukaltų didžiulę lazdą ir tada iškeliavo. Beeidamas jis sutiko žmogų su kūju, galinčiu storiausią ąžuolą į šipulius suskaldyti, ir žmogų su vyžomis, galinčiomis virš vandens eiti. Kartu jie priėjo dvarą ir jame apsistojo. Kitą dieną vienam iš draugų begaminant valgį, atėjo mažas senis ilga barzda ir paprašė užkeliamas ant krosnies, po to paprašė valgyti, o tada numetė žemėn mėsą ir, užšokęs vyrui ant nugaros, jį sumušė bei surijo visą maistą. Kitą dieną nutiko vėl tas pats. Kai valgį virė meškaausis, tas senis vėl atėjo, bet kai jis užšoko vaikinui ant nugaros, šis čiupo jį už barzdos ir primušė su savo lazda, o tada įkišo barzdą į kaladę. Bet kai vėliau grįžo su draugais, senio nebebuvo. Sekdami kaladės šliūžę, jie užlipo ant kalno ir pamatė jo viršuje skylę. Meškaausis nusileido į ją, ten rado dvarą, kuriame gyveno trys pagrobtos karalaitės su trim slibinais. Vaikinas nugalėjo visus slibinus, jo draugai iškėlė merginas į viršų, bet jį patį paliko. Tada meškaausis susirado tą senį ir jis parodė laiptus, kuriais vaikinas išėjo iš kalno. Nukeliavęs pas karalaites, jis parodė slibinų liežuvius ir tada vedė jauniausiąją karalaitę.