KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 4 495-232 Pasaka AT 670 – Apė žmogų, kurs suprato gyvulių kalbas

Visas 233 šios knygos pasakas ir kitų žanrų kūrinius Ožkabalių ir Batrninkų apylinkėse surinko Jono Basanavičiaus brolis Vincas. Daugelio čia skelbiamų pasakų siužetai žinomi iš ankstesnių „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygų. Kita vertus, esama pasakų-legendų, novelių ir kvailo velnio pasakų, kurių ankstesniuose šio leidinio tomuose nebuvo. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ ketvirtą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Minėtą įvadą, paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė ir „Lietuviškų pasakų įvairių“ tekstų, spausdintų visose keturiose knygose, rodyklę sudarė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Inga Nėnienė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Vienas tėvas prieš mirtį sūnui liepė nemėtyti duonos. Jis vis nueidavo prie jūros ir, kai tik atplaukdavo viena didelė žuvis, duodavo jai duonos. Bemėtydamas duoną jis nusigyveno, neturėjo ko valgyti nei jis, nei jo šeimyna. Kartą susirinko trupinių ir nunešė žuviai, bet kai ji traukė trupinius, jį patį įtraukė ir prarijo. Tuomet žuvis nuplaukė pas savąjį karalių, kad šis pasakytų, ką jai su tuo žmogumi daryti. Žuvų karalius liepė jį nuplukdyti iki kranto ir išspjauti. Žuvis taip ir padarė, o už tai, kad ją daug metų maitino, suteikė galią suprasti paukščių ir gyvulių kalbą. Netrukus žmogus pasigavo varniuką, bet varnas paprašė jį grąžinti ir pasakė, kur paslėpti auksiniai pinigai. Jis parsinešė tuos pinigus namo ir prasigyveno. Kartą tvarte nugirdo, kad jo jautis, nenorėdamas dirbti, ožio patartas nutarė apsimesti sergančiu. Už tai kitą dieną žmogus arti įsikinkė ožį. Vakare pavargęs ožys atėjo į tvartą ir pasakė, kad šeimininkas ruošiasi jautį pjauti. Išsigandęs jautis šoko iš tvarto, o žmogus, suprantantis jų kalbą, labai juokėsi. Žmonai parūpo, kodėl jis juokiasi. Žmogus buvo pažadėjęs niekam apie savo sugebėjimą nepasakoti, kitaip mirs. Bet žmona užsispyrusi kvotė jį. Tada vyras išgirdo gaidį sakant, kad jis, gaidys, su dvidešimt keturiomis žmonomis susitvarko, o žmogus vienos nesuvaldo. Tada vyras iškaršė žmonai kailį ir nieko nesakė, todėl liko gyvas.