Knygadvario objektas
NUORODA: http://knygadvaris.lt/objektas.php?OId=7414 PAVADINIMAS: BsTB 2 222-102 Pasaka AT 510A – Apie panelę iš Vandenų, Rankšluosčių, Įnagių dvaro PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 2 tomas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis.
Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Elenytei mirdamas tėvas liepė tris naktis melstis ant jo kapo. Kai ji ant kapo nuėjo pirmą naktį, tėvas jai davė rūko maišelį, žvaigždės rūbus, batus, karietą, arklius ir vežiką. Antrą naktį Elenytė gavo mėnesio rūbus, karietą, arklius ir vežiką, o trečią naktį – saulės rūbus, karietą, arklius ir vežiką. Tėvas liepė viską pasislėpti dideliame ąžuole, į kurį galima patekti sugiedojus: „Oi ąžuole ąžuolėli, atsidaryk atsiverki!“ O jeigu kas vytųsi, tėvas liepė paleisti rūko maišelį. Elenytė visus daiktus susidėjo į ąžuolą ir pradėjo prižiūrėti kiaules karaliaus dvare. Kartą karaliūnas ruošėsi bažnyčion, bet niekur nebuvo vandens, todėl pradėjo rėkti: „Vandens, vandens!“ Elenytė greitai padavė jam praustuvę, bet tas suriko, kad ji nesimaišytų po kojom ir tą vandenį išpylė ant Elenytės. Elenytė karaliaus paprašė ir ją leisti bažnyčion. Karalius leido, ir ji nuėjo prie ąžuolo, apsirengė žvaigždės rūbus ir nuvažiavo į bažnyčią. Karaliūnui ji labai patiko. Elenytė pasakė esanti iš Vandenų dvaro. Karaliūnas po pamaldų norėjo ją vytis, bet ji paleido rūką. Elenytė pasidėjo rūbus į ąžuolą ir grįžo prie darbo. Kitą sekmadienį karaliūnui prireikė rankšluosčio. Elenytė jį padavė, bet karaliūnas vėl liepė nesimaišyti jam po kojomis. Tą kartą Elenytė bažnyčioje pasirodė apsirengusi mėnulio rūbais ir karaliūnui pasakė esanti iš Rankšluosčių dvaro. Trečią sekmadienį karaliūnui prireikė įnagio. Elenytė jam jį greitai padavė, bet karaliūnas vėl suriko ir jai juo šėrė. Elenytė į bažnyčią atvažiavo su saulės rūbais, o karaliūnui pasakė esanti iš Įnagių dvaro. Karaliūnas po bažnyčios slenksčiu papylė smalos ir taip gavo jos kurpelę. Jis išsiuntė tarnus ieškoti Vandenų, Rankšluosčių ir Įnagių dvaro, o tokio neradus, kurpelę ėmė matuoti visoms kunigaikštytėms, ponų dukterims, o paskui paprastoms mergaitėms, bet kurpelė nei vienai netiko. Tada jis prisiminė tėvo dvare kiaules prižiūrinčią Elenytę. Jai kurpelė tiko – karalaitis atsiprašė ir po kurio laiko ją vedė. TURINYS: Teksto 1995 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | STEBUKLINĖS PASAKOS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 510 A, Pelenė, [68; 28] Atgal |