KNYGADVARIS

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Gyveno trys broliai: du išmintingi, o vienas kvailas. Tėvas mirdamas paliko vienam sūnui šunį, kitam katę, o jauniausiam, kvailiui, – kūlę. Vyresnieji broliai pardavė šunį ir katę ir gavo daug pinigų, o kvailys kūlės nepardavė, nes pamanė jos prireiksiant. Po kiek laiko broliai išėjo iš namų. Kai priėjo trobelę, aplink kurią darže augo ropės, pasiuntė kvailį ropių rauti . Tas triukšmavo ir laumė ragana juos visus sugavo ir uždarė pakrosnin. Tai buvo vyresnioji iš trijų laumės raganos dukterų. Grįžusi namo, laumė liepė dukteriai iškepti vieną brolį, o pati su dukterimis vėl išskrido. Broliai laumei išstūmė kvailį. Kai ji kvailį norėjo įsodinti vežimėlin ant priekrosnio, kvailys visaip sukiojosi ir paprašė, kad ji pati parodytų, kaip reikia įsėsti. Kai laumė įsėdo, jis ją iškepė. Grįžusi trobelėn, laumė suėdė dukterį ir antros dukters paprašė iškepti antrą brolį. Ir su ta laume taip pat atsitiko. Motina parskridusi suėdė antrą dukterį, o išlėkdama jauniausiai dukteriai liepė iškepti trečią brolį. Ėsdama laumė rado žiedelį ir suprato dukteris suėdusi. Kai ji nuėjo pas brolius, kvailys liepė jai pačiai išsitraukti vieną iš jų. Laumė įkišo galvą, o kvailys jai trenkė kūle ir užmušė. Kvailys pasiėmė laumę ir jos prijuostę su varpeliais. Keliaudami toliau, naktį sulipo į medį pernakvoti. Prie to medžio atvažiavo žmogžudžiai ir pradėjo virti vakarienę. Kvailys suskambino su prijuoste ir numetė laumę. Žmogžudžiai išsigando ir pabėgo. Virėjas, košės pagailėjęs, sugrįžo. Kvailys jam pasakė duosiąs košės paragauti ir liepė išsižioti. Kai tas išsižiojo, kvailys nupjovė liežuvį. Žmogžudžiai ėmė dar greičiau bėgti, o broliai pasiėmė jų turtus ir grįžo namo.