KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 2 228-104 Pasaka AT 451A – Apie devynis brolius ir jų seserį Elenytę

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Buvo devyni broliai ir jų sesuo Elenytė. Tėvai mirdami sūnums paliko po kumelį, o dukteriai – kumelę, tų devynių kumelių motiną. Broliai išvažiavo į kariuomenę, Elenytė liko namie. Po devynių metų ji pasikinkė kumelę ir išvažiavo brolių ieškoti. Nežinodama, ar toli jos broliai, užgiedojo, kad kumelė sužvengtų: kur kumelės devyni sūneliai, ten jos broleliai! Kumelei sužvengus, Elenytė už šimto mylių išgirdo devynių kumelių žvengimą. Važiuodama ton pusėn, išgelbėjo kiškelį nuo skalikų. Tada sutiko laumę, važiuojančią geldoje kiaulę pasikinkius. Privažiavus dvi upes, laumė Elenytę pakvietė išsimaudyti ir pasakė, kad viena upė pienu tekanti, kita krauju verdanti. Kiškelis Elenytę perspėjo, kad laumė meluoja – laumė kiškeliui išsuko kojytę. Kitą kartą privažiavus dvi upes, kiškelis vėl įspėjo Elenytę nesimaudyti – laumė jam išsuko antrą kojytę. Po to laumė jam išsuko ir kitas dvi kojytes, o galiausiai nusuko galvą. Kai nebeliko kam Elenytės perspėti, ji išsimaudė kraujo upėje. Laumė pavogė jos drabužius, o Elenytė turėjo apsirengti jos skarmalus ir važiuoti geldoje. Kai nuvažiavo pas brolius, laumė pasakė esanti jų sesuo, o Elenytę išvarė arklių ganyti. Ganydama Elenytė, gailiai verkė ir dainavo, kad laumė midų vyną gerianti, o ji, brolių sesuo, arklius gananti. Broliams jos dainos patiko ir jie vienas po kito ėjo paklausyti, bet vis anksti užmigdavo ir neišgirsdavo. Tada nuėjo jauniausias brolis ir apsimetė miegąs. Elenytė pradėjo jam ieškoti galvą ir brolis pažino žiedelį, kurį seseriai motina buvo padovanojusi. Kitą dieną broliai kumelę ištepė degutu ir pastatė prie durų. Laumė, negalėdama praeiti, jai plojo viena ranka, kita, o po to kojom ir pilvu, kol visa prilipo. Broliai kumelei liepė laumę nunešti ten, kur saulė neužšviečia ir vėjas neužpučia, o po to sugrįžti. Broliai ir sesuo liko laimingai gyventi.