KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 3 260-118 Pasaka AT 1643 + 1600 – Apė tris brolius: du gudru, o vieną kvailą

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Ūkininkas turėjo tris sūnus – du protingus ir vieną kvailą. Mirdamas protingiesiems paliko visą savo turtą, o kvailajam tik vieną jautį. Nusprendė kvailys jautį parduoti. Eidamas į turgų išgirdo girgždant beržą ir jam pasigirdo, kad tas beržas nori pirkti jautį. Kvailelis paklausė, kada jam sumokės ir kai medis vėl sugirgždėjo, kvailiui pasigirdo, kad beržas sako rytoj. Pririšo jautį prie beržo ir parėjo namo. Kitą dieną eina pasiimti pinigų, o ten tik virvė likus. Kvailys vėl klausia beržo, kada jam pinigus sumokės, ir vėl jam pasigirsta, kad beržas sako rytoj. Kitą dieną kvailys nuėjo prie beržo su kirviu. Kadangi tas jam nedavė pinigų, paėmė ir nukirto medį. O tas beržas buvo tuščiaviduris ir pradėjo byrėti iš vidaus auksiniai. Kvailys susisėmė pinigus ir parėjo namo. Broliams pasakė, kad dar liko pinigų ir nuėjo visi trys. Grįždami su pinigais sutiko girios sargą. Broliai jam sako, kad neša grybus, o kvailys išdavė, kad pinigus. Girios sargas puolė prie pinigų, o kvailys trenkė jam kirviu per galvą ir ta nulėkė. Broliai iškasė duobę ir palaidojo ten sargą, bet bijodami, kad kvailys išduos, vėliau jį pakasė kitur, o toj vietoj užkasė ožio galvą. Po kurio laiko žmonės pradėjo klausinėti apie girios sargą, o kvailys ir pasakė, kad jie jį užmušė ir pakasė pagiry. Nuėjęs parodyti atkasė duobę ir parodė jaučio galvą. Žmonės nusispjovė, kad su kvailiu visada taip, ir nebeieškojo daugiau girios sargo.