KNYGADVARIS

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Du broliai buvo kareiviai. Atėjus laikui keliauti namo gavo dovanų po muškietą. Eidami keliu sutiko mešką, jau norėjo šauti, bet ta pažadėjo duoti abiem po savo vaiką. Paskui sutiko vilką, tas irgi prašė nešauti, ir davė jiems už tai po vilkiuką. Eidami sutiko dar daug visokių žvėrių ir visi davė po vaiką. Sekami pulko žvėrelių broliai priėjo kryžkelę ir užkasė ten auksinę taurę. Nusprendė eiti skirtingais keliais ir susitarė, kad jei vienam nusibos keliauti, grįš į tą kryžkelę patikrinti taurės – jei bus apversta, reiškia, kitas brolis jau negyvas. Ir išsiskyrė. Vienas brolis nuėjo į dvarą ir vedė pono dukterį. Pro langus brolis pamatė žiburį palei girią. Žmona sakė, kad geriau jam nežinoti koks ten žiburys. Bet negalėdamas nurimti nuėjo į tą trobelę ir rado ten krosnį, o kažkoks balsas skundėsi, kad jam šalta, bet negali eiti sušilti, nes bijo žvėrių, nebent leistų juos su rykštele pavanoti. Broliui leidus, išlindo iš už krosnies senis ir visus su rykštele pavanojęs pavertė akmenimis, taip pat ir tą brolį. Kitas brolis atėjęs ant kryžkelės rado apverstą taurę ir nuėjo žiūrėti, kaip jo brolis galą gavo. Kadangi buvo labai panašus į savo brolį, kai atėjo į dvarą, to pirmojo brolio žmona pagalvojo, kad čia jos vyras grįžo. O tas neprisipažino, kad ne tas, tik naktį į lovos vidurį kardą pasidėjo. Kitą vakarą pamatęs žiburį pagiry, paklausė, kas ten per žiburys, o ta tą patį atsakė ką ir pirmam broliui. Supratęs, kad tikriausiai ten ir gavo galą brolis, nuėjo žiūrėti. Atėjęs pamatė akmenis, panašius į žvėrys, o vienas panašus į žmogų. Išgirdęs balsą, besiskundžiantį, kad šalta ir prašantį leisti su rykštele pavanoti, brolis liepė žvėrims draskyti tą žmogų. Kai tas pradėjo prašytis paleisti, liepė atgaivinti visus akmenis. Seniui liepus brolis ištraukė tris plaukus jam nuo kaktos ir perbraukęs jais per akmenis atgaivino brolį ir žvėrelius. Gelbėtojas pasakė, kad miegojo su brolio žmona praeitą naktį, tai tas supykęs nukirto jam galvą ir parėjo namo. Kai žmona paklausė, kodėl jis praeitą naktį buvo kardą per vidurį pasidėjęs, suprato, kad nieko pikto brolis nepadarė ir išėjo atgal pas senį. Tas užpjudytas žvėrimis pasakė, kad atgaivinti jo brolį gali jo sesuo, kuri toliau girioje gyvena. Brolis nuėjo pas tą seserį, kadangi ta nenorėjo gydyti, užpjudė žvėrimis. Išsigandusi liepė išpešti jai plaukų ir perbraukti brolį, tada atgis. Taip ir padaręs, atgaivino savo brolį, abu grįžo į dvarą, iškėlė balių ir gyveno ten iki mirties.