KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 3 271-122 Pasaka AT 1000 + 1003 + 1006* +1685 + 1012A + 1029A + 1120 – Apė poną ir jo tarnus

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Pas vieną poną ilgai neišbūdavo tarnai, nors ponas jiems mokėdavo tiek, kiek jie paprašydavo, bet susitardavo, kuris pirmas supyks, tas su diržu rėš. Tas ponas ryte prikeldavo berną gaidžiams sugiedojus malti. Dirbo pas jį vienas bernas. Kai jau sumalęs atsisėdo pusryčiauti, ponas liepė išnešti jo dukrą į lauką. Įvykdęs prašymą, bernas grįžo valgyti, bet jo maistą jau kalė Petruška suėdus. Vakare vėl tas pats, bernas supyko, kad nevalgęs turi dirbti, todėl ponas iš pečių rėžė jam diržu ir paleido. Atėjo kitas bernas, jam vėl tas pats. Atėjo dar vienas bernas, vardu Jonas. Iš ryto vėl viskas tas pats, nevalgęs dirbo visą dieną, o vakare, kai mergaitę reikėjo į lauką nešti, Jonas pasmeigė ją ant tvoros, o kalę nuvijo nuo maisto ir atsisėdęs pavalgė. Ponas klausia, kur mergaitė ir atrado ją jau sustingusią. Vakare Jonas pono motinai, kuri kaip gaidys anksti rytais giedodavo, trinktelėjo per galvą lazda, kad negiedotų. Ryte ponas rado negyvą motiną, bet apsimeta, kad nepyksta, nenori diržų gauti. Liepė Jonui avių šermenims papjauti. Tas išmušė visas avis. Tada ponas liepė jas išvirti. Jonas užkaitė puodus, sudėjo mėsą. Ponas paragavęs liepė įdėt petražolių. Jonui pasitaikė po kojų kalė Petruška, tai ją užmušė ir kartu išvirė. Ponas sužinojęs liepė Jonui važiuot į kaimą paprastų žmonių parvežti, kad suvalgytų tą mėsą. Jonas nuvažiavo į kaimą ir prilipo jam pilnas vežimas žmonių, nebetilpo, tai jis į šienkartę tų žmonių prikrovė ir grįžęs išvertė visus palei namą, kai kurie dar gyvi liko, bet dauguma užsimušė. Draugams patarus, ponas pakinkė keturis eržilus, pririšo Joną prie akėčių ir paleido, bet Jonas taip nuvarė arklius, kad tie negyvi krito. Tada davė Jonui arti tiek lauko, kiek paleista kalė apibėgs. Kai kalė palindo per tvorą į kiemą, Jonas sukapojo kirviu jaučius, kad galėtų prakišti. Kitą dieną, žmonių patartas, išvažiavo ponas su ponia ir Jonu į svečius. Privažiavę tiltą sustojo nakvoti, Joną iš krašto paguldę. Bet ponams užmigus, Jonas atsigulė per vidurį ir kai ponas atsibudęs liepė stumti, Jonas įstūmė ponią vandenin. Ponas neištvėrė ir supyko, tai Jonas diržu taip rėžė, kad tas mirė, o pats liko to pono dvare ponauti.