KNYGADVARIS

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Vienas žmogelis išėjo ieškoti darbo ir girioje rado kelmyną. Nuėjo pas poną, kurio tas kelmynas buvo, ir paprašė jam leisti ten apsigyventi. Ponui leidus, žmogelis pasistatė būdą, įdirbo šiek tiek žemės, visko prisisėjo. Užaugo labai didelės daržovės ir pardavęs kitais metais jau gerą trobą pasistatė, nusipirko kumelę, pasistatė kluoną. Pamažu bedirbdamas praturtėjo. Bet numirė ponas, o jo žentas paėmė visas žmogelio gėrybes ir parsigabeno į dvarą. Už likusius kelis skatikus žmogelis nusipirko popieriaus ir kito pono girioje pakelėj pasistatė trobelę su langu į kelią. Sėdi ten su žiburiu ir keverzoja, nes rašyti nemokėjo. Pro šalį važiavęs ponas sustojo pasiklausti, ar tuo keliu važiuoja, nes anksčiau nebuvo čia jokio žiburio. Bet žmogelis atsakė, kad neturi laiko, jam reikia rašyti. Ponas paprašė, kad jam išrašytų, kur yra jo pavogti pinigai. Žmogelis pažadėjo per tris dienas išrašyti ir apsigyveno to pono sode namelyje. Liokajus su virėju pagalvojo, kad žmogelis žino, jog tai jų darbas. Jie sumokėjo žmogeliui, kad nesakytų ponui apie vagystę ir išdavė, kur paslėpti pinigai. Ponas už suradimą sumokėjo tris tūkstančius rublių ir grįžo žmogelis į savo būdą. Ponui apskelbus, kad žmogelis randa pamestus daiktus, pradėjo eiti pas jį žmonės. Žmogelis padegė savo būdą ir išėjo savais keliais.