KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 3 298-133 Pasaka AT 313A – Apė vieną vienturtį sūnų, kurs pas velnią dvare tarnavo

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Senukai turėjo sūnų. Kai jam suėjo dvidešimt metų, iškeliavo į pasaulį. Ilgai ėjęs priėjo dvarą su aukšta tvora, ant kurios smaigų žmonių galvų primaustyta. Nuėjęs pasiprašė darbo, o ponas jam pažadėjo, kad ir žentu galės būti. Kitą rytą ponas jam liepė eiti į girią, iškirsti ją, pasėti kviečių, juos sumalti ir iškepti pyragą iki vakaro. Vaikinas nukirto porą medžių ir verkia atsisėdęs. Jauniausia pono duktė atnešė jam pusryčių ir pasisiūlė galvą paieškoti. Kai vaikinas užmigo, ji susikvietė savo šeimyną, greitai viską padarė ir vakare padavė tam vaikinui pyragą, kad tėvui nuneštų. Kitą dieną liepė vaikinui su rėčiu išsemti ežerą ir dideles žuvis iškepus jam atnešti, o mažąsias į ežerą paleisti ir vandenį rėčiu atgal supilti. Nuėjęs prie ežero bando semti, bet kiek pasemia, viskas atgal išbėga, tai atsisėdo ir verkia. Atėjo pono duktė, vėl jam galvą glostė, tas užmigo, o šeimyna viską padarė. Vaikinas nunešė ponui išvirtas žuvis. Ponas tuomet liepė eiti ilsėtis prieš rytdienos užduotį. Atėjusi dukra papasakojo vaikinui, ką reikės rytoj daryti. Kitą rytą jam reikėjo prajodinėti ugnim besispjaudantį eržilą, kuriuo buvo ponas pasivertęs. Bet iš anksto žinodamas, ką daryti, nebijojo ir vis trankė per galvą, kol pono žmona pasakė, kad jau užteks ir nuvedė eržilą atgal į tvartą. Pritrankytas ponas parą niekaip negalėjo atsiversti į žmogų ir jo dukra nusprendė bėgti su vaikinu, nes suprato, kad atsivertęs tėvas užmuš jį. Bėga su medine klumpe – vienu žingsniu dvi mylias, bet tėvas, pajutęs, kad dingo, pradėjo vytis, vienu žingsniu keturias mylias nubėgdamas. Išgirdusi, kad jau tuoj pavys, duktė pasivertė erškėčių krūmu, o vaikiną pavertė paukštuku. Tėvas neradęs jų grįžo namo. Tie vėl toliau bėga, o tėvas vėl veja. Išgirdo, kad jau pasivys, tai duktė pasivertė trobele, o vaikiną pavertė šuniuku. Grįžo tėvas namo jų neradęs, o jie pabėgo į miestą, ten susituokė ir liko laimingai gyventi.