KNYGADVARIS

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Vienas turtingas ponas mėgo, kad jam per naktis pasakotų visokias pasakas. Sužinojo vagis, kad tas ponas po lova pinigų laiko. Atėjęs naktį papjovė berną, o pats pasakoja ponui, kaip pavogė jo pinigus ir iš tiesų juos paima. Ponas per miegus viską girdi, bet nemato. Kitą dieną radęs papjautą tarną ir tuščią palovį viską suprato. Palaidojo berną, iškėlė balių ir pažadėjo dar pinigų duoti, jei tik prisipažins, kas jo berną papjovė ir pinigus pavogė. Tas vagis prisipažino ir ponas liepė jam per naktį pavogti žirgą. Pristatė sargybos, užrakino su žirgu šešis vyrus, liepė visiems nemiegoti. O vagis virkščiomis apsikaišęs atsirito iki dvaro, šunis spiritu nugirdė, atsirakino spynas, prigirdė sargybinius ir išjojo ant to žirgo. Ryte parjojo užmokesčio atsiimti. Ponas dabar liepė pavogti žmonos žiedą nuo piršto. Naktį vagis pastatė prie pono lango lavoną, tas pagalvojo, kad ten vagis ir šovė iš muškietos. Kai nuėjo užkasti, vagis apsimetė ponu ir atėjęs į lovą pas ponią papylė mielių. Ponia davė vagiui žiedą, kad nesusiteptų ir liepė atnešti marškinius. Vagis ir išėjo su žiedu. Kitą dieną ponas atsilygino vagiui, kuris pažadėjo daugiau nebevogti.