KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 3 313-141 Pasaka AT 788 – Apė vieną pūstelnyką ir jo širdį

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Vienas žmogus užmušė savo motiną, bet po to nuėjęs į mišką trisdešimt metų atgailavo. Kai nusibodo atgailauti, nusprendęs, kad Dievas jau bus užmiršęs jį, susinešė malkų, ir susidegino, liko nesudegus tik jo širdis. Širdį rado pro šalį ėjęs eigulys. Kadangi labai skaniai kvepėjo, parsinešė namo ir davė dukrai, kad išvirtų. Pats vėl išėjo į girią, o dukra bevirdama širdį suvalgė ir dėl to susilaukė sūnaus. Būdamas pusės metų tas sūnus pradėjo šnekėti ir skaityti, nors niekas jo nebuvo mokęs. Kai jam suėjo septyneri, susapnavo, kad vieno karaliaus duktė serga ir niekas negali jos išgydyti. Pabudęs tėvui sako, kad reikia važiuoti į tą karalystę ir išgydyti karalaitę. Tėvas sutiko ir jie išvažiavo su savo menka kumelaite. Pakeliui pamatė vilką, vienas poniškas ir vienas prastas laidotuves. Kai privažiavo marias, vaikas liepė tėvui jo laukti, o pats kaip paukštelis perskrido jas. Nuėjęs pas karalių davė karalaitei žolių ir ta pasveiko. Karalius iš džiaugsmo siūlė jam visokiausių gėrybių, bet vaikas nieko neėmė, tai karalius tik jo pavardę užsirašė. Važiuojant atgal vaikas atidengė vargšo kapą, sakydamas, koks gražus jis dabar, toks gražus ir aname pasaulyje. O turtuolis visas kirmėlių apėstas, toks pat ir aname pasaulyje. Toliau rado tą patį vilką, jis jiems parodė puodą aukso. Įsidėjo auksą į vežimą ir grįžo namo. Karalius laikraščiuose išspausdino vaiko pavardę ir tas gydytojas, kuris buvo apkerėjęs karalaitę, iš piktumo susirado vaiką, pagavęs jį pririšo girioje prie medžio ir visaip kankino. Vaikas niekaip nemirė, kol pasišaukė kunigą ir jam nuodėmes išsakė, tada pavirto į dulkes ir nuskrido į dangų, nes jau buvo šventas, tik turėjo toj pačioj girioj pabaigti atgailą už savo motinos užmušimą.