KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 3 319-143 Pasaka AT 923 + 910B – Kaip pati vyrą gali mylėtie

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Gyveno vyras su žmona ir labai vienas kitą mylėjo. Kartą žmona paklausė vyro, kaip jis ją myli, ir jis atsakė, kad kaip savo širdį. O žmona pasakė, kad myli savo vyrą taip, kaip pažįstamą žmogų svetimoj šaly. Vyras nesuprato tokios meilės, supykęs paliko žmoną su dviem vaikais ir išėjo į pasaulį. Nuėjo labai toli nuo savo šalies ir pas kunigaikštį, kuris turėjo apie trisdešimt dvarų, įsidarbino tarnu. Jam labai gerai sekėsi dirbti ir po kiek laiko kunigaikštis jį paskyrė to dvaro ponu, davė dar tris dvarus, o pats išvažiavo, tik retkarčiais atvažiuodavo pažiūrėti, kaip jam sekasi. Po penkerių metų atėjo pas jį ubagas iš jo šalies. Labai apsidžiaugęs ponas suprato, kad žmona jį mylėjo dar labiau, negu jis ją, ir išsiklausinėjo iš to ubago visko apie žmoną. Išleido tą ubagą apdovanojęs, o pats ėmė laukti kunigaikščio, kad greičiau namo grįžti galėtų. Grįžęs kunigaikštis davė jam tris vazas – auksinių, sidabrinių ir varinių pinigų kaip algą, bet ponas pasiėmė tik po saują iš kiekvienos. Kunigaikščiui patiko ir jis dar davė kardą ponui ir liepė naktį nenakvoti prie ugnies, taip pat ir karčemoje, kurioje ras seną šeimininką su jauna merga. Ponas padėkojęs iškeliavo ir girioje priėjęs ugnį, nuėjo toliau nuo jos nakvoti. Pamatė, kad veža skrynią pinigų pro tą ugnį ir užpuolė galvažudžiai, tai jis su kardu iš nugaros pribėgęs išgąsdino juos. Galvažudžiai pabėgo, o skrynią toliau nusivežė. Kitą dieną priėjęs miestą, eina į karčemas nakvynės ieškoti, bet nepriima jo. Kol į vieną prisiprašė, kur buvo senas šeimininkas ir jauna pana. Prisiminęs pono pasakymą, visą naktį nemiegojo už krosnies užlindęs ir išgirdo, kad ta pana su burmistru ruošiasi nužudyti šeimininką, o kaltę suversti jam. Taip ir padarė, bet papjovę išsigando ir išėjo iš karto, o ponas iš paskos eidamas išpjovė burmistrui gabalą švarko. Kitą dieną poną sugavo policija ir uždarė. Ponas sako burmistrui, kad tas nors kartą jį į lauką išvestų, burmistras nenorėdamas, bet išsigandęs, kad tas užkrosnėj miegodamas gal ką nors išgirdo, išvedė poną į lauką. Ponas parodė jam švarko gabalą ir burmistras prižadėjo duoti jam arklį ir penkis šimtus rublių, kad tik niekam nesakytų nieko. Teisme burmistras pasakė, kad tas ponas kartu mokslus ėjo, tikrai negali būti žudikas, todėl jį paleido. Parjojęs pro langą pamatė žmoną besimeldžiant ir du bernus kambary, supykęs jau norėjo kirsti juos, bet paklausęs jų vardų suprato, kad čia jo sūnūs. Po to jie laimingai gyveno, o ponas jau žinojo, kaip galima mylėti savą žmogų svetimoj šaly.