KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 2 290-144 Pasaka AT 511 – Apie Mildutį ir jas mačių laumį raganį

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Senelis ir bobelė turėjo dukterį Mildutę. Mirdama bobelė dukteriai paliko karvę. Senelis vedė laumę raganą, kuri turėjo tris dukteris: vienaakę, triakę ir keturakę. Laumė nekentė podukros ir vis varė ganyti galvijų. Kartą pamotė davė pundelį linų ir liepė iki vakaro suverpti. Karvė verkiančiai Mildutei liepė linus įkišti per vieną ausį, papūsti, o tada per kitą ausį ištraukti išaustą drobę. Mildutė nunešė drobę pamotei. Kitą dieną pamotė jai davė du pundelius linų ir kartu išleido dukterį su viena akimi. Mildutė pasakė, kad užmigtų viena akelė – pamotės duktė užmigo ir nieko nepamatė. Kitą dieną pamotė kartu išsiuntė triakę dukterį, bet Mildutė visas tris akis užmigdė. Trečią dieną kartu išėjo keturakė duktė. Mildutė tris akis užmigdė, bet pamiršo pasakyti, kad ir ketvirta akis užmigtų – pamotės duktė viską pamatė. Pamotė paprašė senelio karvę papjauti. Karvė Mildutei pasakė iš jos žarnų išimti obuolį ir žiedą, ir užkasti – iš obuolio išaugo obelis su aukso obuoliais, o iš žiedo atsirado aukso šulinys su žaliu vynu. Kartą karalius pamatė gražiąją Mildutę ir panoro ją vesti. Kai jis Mildutei atsiuntė drabužius ir batus, pamotė jais aprengė savo dukterį – gegužė karaliui pakukavo, kad vežama ne jo mergelė. Po to pamotė karaliaus duotais drabužiais aprengė antrą dukterį, bet gegužė vėl pakukavo, kad tai ne karaliaus mergelė. Trečią kartą pamotė išleido Mildutę ir ji išvažiavo tuoktis su karaliumi, o kartu su ja ir obelis su šuliniu nusekė.