KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 3 328-146 Pasaka AT 301B – Apė Meškaausį Joną, Graitąjį ir Drūtąjį

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Gyveno karalius ir turėjo dukterį. Užaugusi dukra nusprendė vesti tą, kuris jai padarys tokį galvos papuošalą, kokį ji įsivaizdavo. Kartą vaikščiojo visi palei jūrą ir iš jos išlindęs meškinas paprašė pakrapštyti jam ausis. Kai karalaitė pakrapštė, iškrito toks galvos papuošalas, kokį ji įsivaizdavo. Teko jai tekėti už meškino. Nusitempė karalaitę į savo urvą ir saugo, kad nepabėgtų, kai išeina, užritina ant urvo angos kelmą. Po metų ar dvejų gimė sūnus su viena meškos ausim, karalaitė pavadino jį Jonu. Motina žindė jį iki dešimties metų, kad taptų stipresnis už tėvą. Pabandė kartą pabėgti, atritinę kelmą, bet meškinas juos pagavo. Dar žindė iki keturiolikos, o tada jie pabėgo, pasivijusį meškiną vaikas kaip pakratė, tik kaulai išbiro. Parėjo pas karalaitės tėvus, tie pradžioj nepažino, bet paskui įsileido juos, siūlė Jonui karalium būti, bet tas, sakydamas, kad yra nei šioks, nei toks su ta meškos ausimi, paliko motiną karaliauti. Pats paprašė, kad jam nukaltų lazdą ir iškeliavo. Eidamas per girią sutiko žmogų, greitesnį už zuikį, pasiėmė jį kartu keliauti. Paskui sutiko stipruolį, jį irgi pasiėmė kartu. Prie kalno rado tuščią trobelę. Jonas paliko greituolį virti pietų, o pats su stipruoliu išėjo medžioti. Kol greituolis virė, atėjo senis ir paprašė valgyti, kai jam davė gabalą mėsos, numetęs ant žemės paprašė paduoti, o tada užšoko greituoliui ant nugaros, primušė jį, suvalgė visą maistą, prišiko į puodą ir išėjo. Greituolis iš naujo daro valgyti, grįžusiems draugams pasako, kad malkos žalios buvo. Kitą dieną paliko stipruolį virti ir vėl ta pati istorija pasikartojo. Trečią dieną jau Jonas verda. Kai senis užšoko jam ant nugaros, Jonas lazda pradėjo mušti, tas pasivertė į šunį, į katę, po to į pelę ir pabėgo pro skylutę ant kalno, ten palindo po kelmu. Jonas išvertė tą kelmą ir po juo rado didelę skylę. Užvertęs atgal parėjo namo, pavalgė su grįžusiais draugais, parodė jiems tą kelmą ir skylę. Nusipynė iš karklų krepšį, virvę, Jonas įlipo į krešį, o draugai nuleido jį į tą skylę. Nusileidęs Jonas rado didelį dvarą, dvare tris panas. Radęs senį Jonas tol mušė lazda, kol iš jo smala pasiliejo. Dukros iš tamsių pavirto į šviesias ir linksmas. Jonas susodino jas į krepšį ir draugai iškėlė po vieną, bet kai reikėjo kelti Joną, tie jį paliko. Dvaras iškilo į viršų ir Jonas nusiminęs nuėjo prie marių, kur atplaukė didžiulė žuvis ir pasisiūlė išnešti jį į kitą pasaulį, jei užmuš dvylika jaučių jai pašaro. Kadangi jaučių pritrūko, Jonas paskutinį kartą jai sušėrė savo kojos minkštimą. Žuvis pernešusi Joną atsikrenkštė ir mėsa atgal prilipo prie kojos. Suradęs dvarą, išvarė iš jo stipruolį su greituoliu ir jų panomis, o pats vedė jauniausiąją.