KNYGADVARIS

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Vienas žmogelis su žmona neturėjo vaikų ir kasdien atsiklaupę melsdavo, kad duotų jiems vaikų, bent jau tokių kaip ežiukas. Vieną dieną rado ežiuką, kuris bėgiojo ir kalbėjo kaip vaikas. Ežiukas paprašė tėvo, kad nuvestų prie storiausio ąžuolo girioje ir paliktų su kiaulaite ir paršeliu. Gyveno ten girioj ežiukas, o kiaulės vis veisėsi. Kai tėvas atėjo pažiūrėti, kaip sekasi sūnui, ežiukas liepė vestis jam trylika kiaulių namo, vieną pasipjauti, o kitas parduoti ir už pinigus aptverti lauką ir užsėti kviečių. Ir dar liepė gerai šerti gaidį. Tėvas taip ir padarė. O pro girią jojo ponas ir netyčia įjojo į tas kiaules, tos jį apsupo, vos gyvas liko, bet atėjęs ežiukas pasiūlė išgelbėti jį, jei pažadės jam dukterį. Tas pats nutiko dar dviem ponams. Tada ežys liepė tėvui parduoti kiaules ir pastatyti jam namą. Pats atsisėdo ant gaidžio ir nujojo pas pirmąjį poną. Pono duktė verkė ir nesutiko eiti už ežio, tai ponas davė ežiui pilną vežimą aukso, arklių ir karietą, kad tik paliktų jam dukterį. Tas pats ir pas antrą poną buvo. Trečiojo pono duktė sutiko eiti už ežio. Jos motina patarė, kai jau guls miegoti, kad užsikaistų vandens, o kai ežys skūrą nusiims, pavirs gražiu jaunikaičiu, tegul tą skūrą įkiša į vandenį. Mergina taip ir padarė ir liko ežys žmogumi visam laikui.