Knygadvario objektas
NUORODA: http://knygadvaris.lt/objektas.php?OId=7596 PAVADINIMAS: BsTB 3 345-151 Pasaka AT 212 – Apė dieduką ir ožką PRIKLAUSO DUOMENŲ RINKINIUI: Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 3 tomas Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose.
Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą.
„Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka.
Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).
ANOTACIJA: Diedukas ir bobutė turėjo du vaikus ir ožką. Tėvas išsiuntė berniuką ganyti ožką. Kai vakare grįžo, paklausė jos, ką šiandien ėdė, ta atsakė, kad klevo lakštą ėdė ir rūdinėlį gėrė, nors vaikas ją visur priganęs buvo. Supykęs tėvas išvarė vaiką iš namų ir kitą dieną išsiuntė ganyti mergaitę. Vakare ožka vėl tą patį sako. Išvarė mergaitę ir išsiuntė ožką su boba ganytis. Vėl tas pats pasikartojo, todėl išvaręs bobą kitą dieną pats išėjo ganyti ožką. Kai vakare ji vėl tą patį pasakė, diedukas suprato, kad ji visą laiką melavo, todėl pradėjo gyvai odą lupti, bet kai pusę nulupo, ožka pabėgo. Iš skausmo neturėdama kur dėtis įlindo į lapės olą girioje. Grįžusiai lapei ožka primelavo, kad perplėš ją pusiau ir lapė išsigandusi nuėjo verkdama. Sutiko vilką ir tas pasisiūlė išvyti ožką. Bet ožka ir vilką išgąsdino. Verkdami sutiko mešką, bet ta irgi ožkos išsigando. Sutiko ežį ir tas paprašęs, kad lapė priimtų jį gyventi kartu, išvarė ožką spygliais šoną subadęs, o vilkas ją sudraskė ir suėdė. TURINYS: Teksto 1997 m. redakcija
MOKSLINĖ KLASIFIKACIJA: FOLKLORISTIKA | TAUTOSAKA | SAKYTINĖ TAUTOSAKA | PASAKOJAMOJI TAUTOSAKA | PASAKOS | PASAKOS APIE GYVŪNUS TIPOLOGIJA: PASAKA: AT 212, Melagė ožka, [141; 19] Atgal |