KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 3 195-92 Pasaka AT 569 + 306 – Kaip viens karaliaus tarnas ėjo dyvų ieškotie ir karaliaus dukterį no velnių išgelbėjo

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Vienas karalius nežinojo, kas yra dyvai ir išsiuntė tarną jų surasti. Tarnas ėjo, ėjo ir priėjo trobelę. Ten pasiprašė bobos, kad leistų nakvoti. Toji perspėjo, kad jos sūnūs yra žmogžudžiai ir liepė lįsti po pečium. Naktį grįžę žmogžudžiai gyrėsi kas ką užmušęs, o vienas patiesė staltiesę, ant kurios atsirado valgyti ir gerti. Kai visi užmigo, tarnas paėmė staltiesę ir pabėgo. Bėgdamas sutiko žmogžudį, kuris turėjo lazdą. Žmogžudys paprašė valgyti, tarnas patiesė staltiesę ir abu pavalgė. Tuomet žmogžudys pasiūlė mainyti lazdą, kuri visus sumuša, į staltiesę. Tarnas sutiko. Paėjus kiek toliau tarnas liepė lazdai užmušti žmogžudį ir atimti staltiesę. Paskui sutiko žmogų, turintį krepšį, į kurį viską galima sukišti. Vėl išmainė į staltiesę, bet paskui tarnas lazdai liepė žmogų užmušti ir susigrąžino staltiesę. Taip paskui įsigijo kirvį, kuris viską iškerta, ir rimbą, kuris viską kas užmušta atgaivina. Tuomet tarnas atgaivino visus užmuštuosius ir grįžo pas karalių. Parėjęs šalia rūmų per naktį pasistatė sau namus. Karalius ryte labai nustebęs siuntė tarnus žiūrėti, kas per rūmai. Paskui karalius prašė tarno, kad sužiūrėtų, kur naktimis einanti jo duktė. Naktį tarnas nusekė dukterį per varinę, sidabrinę, auksinę ir deimantinę girią, kur visur nusilaužė po šaką, į dvarą, pilną velnių. Ten tarno krepšys paėmė karalaitei žiedą ir batą. Paskui grįžęs viską parodė karaliui. Kitą dieną velniai atvažiavo ir pagrobė karaliaus dukterį. Kai toji pamatė, kad ją veža peklon, prašė tarno, kad jai padėtų. Tas liepė krepšiui visus velnius surinkti, o lazdai juos sumušti. Paskui parvežė karalaitę, o karalius ją ištekino už to tarno.