KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 2 384-188 Pasaka AT 303+300 – Apie du braliu, katrie buva panašūs viens in kitą

„Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje spausdinama pasakojamoji tautosaka, užrašyta iš žemaičių, taip pat vidurio ir rytų aukštaičių. Apie 50 kūrinių paimta iš periodikos ir mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma gauta iš keliasdešimties J. Basanavičiaus talkininkų – įvairių visuomenės sluoksnių, profesijų, skirtingo išsilavinimo žmonių. Knyga pradedama tekstais, užfiksuotais Žemaitijoje. 11 pasakų ir sakmių yra užrašęs rusų kalbininkas Aleksandras Pogodinas Kvėdarnos, Laukuvos ir keliose kitose atokesnėse apylinkėse. Skelbiama tekstų iš Varnių, Rietavo, Mosėdžio apylinkių, Telšių apskrities. 10 pasakų – iš daugybę tautosakos Raseinių apskrityje surinkusio Mečislovo Davainio-Silvestraičio knygelės „Patarlės ir dainos“ (1889). Gerokai į rytus, Pernaravoje (dab. Kėdainių raj.) keletą knygoje išspausdintų pasakų užrašė Jadvyga Juškytė, o piečiau, jau Seredžiaus apylinkėse, – Petras Virakas (Virikas). Vertingos medžiagos iš buvusios Šiaulių apskrities J. Basanavičiui atsiuntė kruopštus tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas, jo bendražygis Pranas Narvydas, taip pat „Laukiniu“ pasirašęs žmogus (ko gero, tai bus poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras). Puikių tekstų knygai gauta iš Aukštaitijoje, Pasvalio apylinkėje, gyvenusios Liudvikos Didžiulienės-Žmonos. Daugiau kaip šimtas „Lietuviškų pasakų įvairių“ antroje knygoje pateiktų kūrinių surinkta tuometinėje Zarasų apskrityje „Žvaigždės“ draugijos pastangomis. Nemaža dalis pasakų – iš Jūžintų apylinkių. Jas užrašęs Juozas Otonas Sirvydis. Į šią knygą pateko daug klasikinio stiliaus grožį išlaikiusių pasakų. Kai kurios, perspausdintos mokykliniuose skaitiniuose, tapo tarsi lietuvių pasakų etalonais. Iš 250 į knygą sudėtų kūrinių kone pusšimtis – sakmės. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ antrą tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Žemaičių ir aukštaičių pasakos Lietuviškų pasakų įvairių II tome“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Jurgita Macijauskaitė-Bonda 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Seneliui su bobele gimė du sūnūs. Kai jie užaugo, tėvas abiems nupirko po kumeliuką ir išleido į pasaulį (svietą). Prijoję kryžkelę, broliai į pušį įsmeigė po peilį. Jei kuris pirmas į tą vietą sugrįšiąs ir brolio peilį rasiąs surūdijusį, reikšią, kad brolis nebegyvas. Po to abu nujojo į skirtingas puses. Vyresnysis brolis pamatė kiškį ir nusitaikė, bet kiškis prašė nešauti, žadėdamas pagalbą. Jaunikaitis kiškiui dovanojo gyvybę, o tas nusekė paskui jį. Po to jie sutiko vilką, liūtą (levą) ir mešką. Visi žvėrys nusekė paskui. Jaunikaitis prijojo miestą, kurio karalaitė (karaliūčia) buvo pažadėta devyniagalviui slibinui (smakui). Žvėrys užpuolė slibiną, o jaunikaitis jam nukapojo galvas ir išsipjovė liežuvius. Eidama namo, karalaitė sutiko degučių. Tas jai liepė sakyti, jog jis ją išgelbėjęs. Karalius iškėlė dukters ir degučio vestuves. Jaunikaitis apie tai sužinojo ir, atėjęs į vestuves, parodė slibino liežuvius. Karalius liepė degučių sudeginti, o dukterį išleido už išgelbėtojo. Toje karalystėje niekada nešviesdavo saulė, nes laumė ragana saulę laikė užstojusi. Jaunikaitis su žvėrimis nuėjo į kalnus pas raganą ir liepė nuo saulės pasitraukti. Ragana pasakė bijanti žvėrių ir paprašė juos ir save apšlakstyti vandeniu. Kai jaunikaitis tai padarė, visi pavirto akmenimis. Kitas brolis pušyje rado surūdijusį peilį, todėl išjojo brolio ieškoti. Pakeliui, kaip ir brolis, sutiko žvėris, kurie jį nusekė. Broliai buvo labai panašūs, todėl karalaitė pamanė, kad grįžo jos vyras. Brolis pamatė kalnuose žiburėlį, bet karalaitė nepasakė, koks tai žiburėlis, nes aną kartą ji pasakiusi ir jis išėjęs. Karalaitei užmigus, brolis nuėjo pas raganą ir ją užleido žvėrimis, klausdamas, kur ta padėjusi brolį. Ragana paėmė vandens ir apšlakstė akmenis – vyresnysis brolis ir jo žvėrys atgijo. Tada jaunesnysis brolis pasiėmė vandenį ir juo visą kalvą apšlakstė. Akmenys pavirto žmonėmis ir kalno nebeliko. Po to jaunesnysis brolis parjojo namo tėvų aplankyti, o vyresnysis grįžo į karaliaus dvarą.