KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 3 427-195 Pasaka AT 1525E + 1525L + 1737 – Ape gudrius vagis

Į trečią „Lietuviškų pasakų įvairių“ knygą sudėtos pasakos – beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Nauja knygoje tai, kad dauguma tekstų skelbiama iš rankraščių, be to, dažniau nurodomos pasakotojų pavardės: jų čia maždaug 50. Pasakas užrašė bene 17 asmenų. Tarp jų – literatas ir visuomenės veikėjas Stasys Matulaitis, knygai pateikęs Liudvinave (prie Kalvarijos) užrašytus 8 tekstus, tiek pat tekstų Pilviškiuose užrašė ir poetas kunigas Jonas Žilinskas-Žilius. Kur kas didesnis pasakų pluoštas gautas iš literato Kosto Stikliaus. J. Basanavičiui talkino ir iš Tėvynės išvykę lietuviai. Antai knygoje – net 38 tekstai, užrašyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Juozo Kovo (tikroji pavardė – bene Čepukaitis), 18 tekstų atsiųsta iš Anglijos Prano Eidukaičio. Bet daugiausia – 82 pasakojamosios tautosakos kūrinius, skelbiamus knygoje, užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas gimtuosiuose Ožkabaliuose ir artimuose kaimuose. Visa į knygą sudėta medžiaga rodo, kad Suvalkijoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dar buvo gyvos ir stiprios pasakojamosios tautosakos tradicijos. Siužetai pasakotojų repertuare beveik nesikartoja. O knygoje skelbtas „Eglės žalčių karalienės“ variantas buvo panaudotas Jono Jablonskio formuojant chrestomatinį šio garsiojo kūrinio tekstą. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ trečią tomą parengė, skelbiamos medžiagos tekstologinio parengimo principus aptarė ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Įvadą „Trečiasis tomas – Suvalkijos pasakoms“ ir paaiškinimus, nurodančius skelbiamos medžiagos vietą nacionaliniuose bei tarptautiniuose kataloguose, aptariančius jos gyvavimą Lietuvoje ir paplitimą kitose pasaulio tautose, taip pat pateikiančius kitus folkloristinius duomenis, parašė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo Jurgita Dambrauskaitė, dr. Dovilė Kulakauskienė 2010 metais pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir VU Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą parėmė Lietuvos mokslo taryba (sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Gyveno du broliai, vienas vedęs, o kitas ne. Tas antrasis vedėsi vieną vakarą vyriausią brolio sūnų vogti iš kunigaikščio. Prie dvaro buvo įtaisytos kartuvės. Tuomet dėdė sako sūnėnui, kad jei nepavyks, tai tuomet juos pakars. Sūnėnas išsigando ir nebėjo vogti. Kitą vakarą tas pat pasikartojo su viduriniuoju sūnumi. Trečią vakarą vedasi jauniausiąjį, o tas neišsigando kartuvių ir net ragino dėdę nebijoti. Pas kunigaikštį buvo keturi dideli šunys. Vagys apsivyniojo žirnių virkščiom ir risdamiesi, kad šunys išsigąstų, nukeliavo prie svirno. Svirne prisirinko brangių daiktų, o šunis prišėrė taukų su spiritu. Kai tie prisigėrė ir užmigo, surišo už uodegų ir permetė per tvorą. Tuomet nuėjo pas kunigaikštį. Sūnėnas pasisakė, kad moka gerai sekti pasakas. Kunigaikštis jau buvo bemiegąs, tad beveik nebesiklausė ir liepė ateiti kitą vakarą. Sūnėnas pavogė pinigus iš po pagalvės. Ryte visi sužinojo, kad kunigaikštį smarkiai apvogė. Kunigas labai šaipėsi, kad taip apgavo kunigaikštį, o tas labai supykęs pasakė, jog norėtų, kad kunigą irgi apgautų. Išgirdę vagys sugalvojo, kaip išvilioti pinigus iš kunigo. Prigaudė vėžių, pritaisė jiems žvakutes ir paleido bažnyčioj, o patys apsirengė ilgais baltais drabužiais. Atėjusiam kunigui pasakė, kad atėjo jį vestis į dangų, tik prieš tai jis turi visus pinigus atiduoti. Kai atidavė, liepė lįsti į maišą, tą maišą nutempė prie kunigaikščio kartuvių, paliko ten ir užrašė, kad kas perskaito, tris kartus turi suduoti lazda. Sudavė ir kunigaikštis, o paskui liepė pažiūrėti kas viduje. Išlindus kunigui visi labai juokėsi.