KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 12 386-5 Tikėjimai ir pasakojimai – Prisakymai, ma duoti, kaip pirmu sykiu ėjau arti [Ką daryti įdūrus arkliui noragu į koją ir pasakojimai apie burtininkavimą]

Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. Ši stambi knyga – Jono Basanavičiaus ilgalaikio dėmesio lietuvių liaudies tikėjimams, burtams, prietarams, užkalbėjimams, liaudies medicinai rezultatas. Jau XIX a. paskutiniame dešimtmetyje J. Basanavičius turėjo susidaręs programą, kaip ir kokią tikėjimus liečiančią medžiagą rinkti. Gausi burtų bei prietarų sankaupa buvo sutelkta į vientisą rinkinį, pateikiamą šiame tome. Seniausia medžiaga, įdėta į rinkinį, yra Motiejaus Ališausko 1874 m. užrašyti 86 burtai bei prietarai. Patį didžiausią indėlį sudaro Mato Slančiausko medžiaga, užrašyta pirmąjį XX amžiaus dešimtmetį. Jos – daugiau kaip 1100 tekstų. Antras savo dydžiu pluoštas buvo atsiųstas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės. Labiausiai ji domėjosi liaudies medicinos žiniomis, oro spėjimais. Įdomių tekstų gauta iš Viliaus Kalvaičio, XIX a. pabaigoje sunkiomis sąlygomis rinkusio iš lietuvių su mitologija susijusią medžiagą intensyviai vokietinamoje Mažojoje Lietuvoje. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ dvyliktą tomą sudarė Kostas Aleksynas, parengė Kostas Aleksynas ir Leonardas Sauka. Įvadą „Tikėjimų, burtų ir prietarų pasaulis“, paaiškinimus parašė, įvairiopoje teksto medžiagoje orientuotis padedančias rodykles sudarė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Daiva Vaitkevičienė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dr. Edita Korzonaitė, doktorantė Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą rėmė Lietuvos valstybinis mokso ir studijų fondas (2008-2009), Lietuvos mokslo taryba (2010, sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Ariant įdūrus arkliui noragu į koją, reikia atsiversti žagrę ir susirasti akmenuką, tokios pat spalvos (šersties) kaip arklys, o tada juo atmušti noragą, apsukti apie galvą tris kartus ir mesti atgalia ranka per save. Vienas žmogus nusipirko karvę, kuri iš pradžių davė gorčių pieno, o paskui nei pusės stuopos. Pieną veikiausiai atėmusi ragana. Daktaras, kurs tokias karves galėdavo pagydyti, pakabino kelnes ant vartų ir išrūkė jas su velnio mėšlu. Žmogus daktarui užmokėjo 2 auksinus ir davė stuomenį drobės, bet karvė pieno vis tiek nedavė, nes žmogus rūpinosi tik karvę milžti, o ne ganyti. Kartą pavogus arklius, kūma su vestuvių (šliūbo) juosta surišo stalo dvi kojas, kad arkliai nedingtų. Stalo kojos buvo surištos apie 4 dienas, bet arkliai neatsirado. Norint, kad bičių spiečius nenulėktų kur kitur, pirmą Velykų dieną, kai einama aplink bažnyčią tris kartus, tas, kuris nori, kad spiečius neišlėktų, turi tris kartus užsidegęs vaškinę žvakę apeiti apie tą vietą, kurioje yra bitės. Norint, kad kitam bitės išnyktų, reikia pavogti matavimo įrankį (mierą), kuriuo matavo numirėlį, kad sužinotų, kokio ilgio karstą (grabą) gaminti. Norint išnaikinti kieno nors bites, reikia tą matavimo įrankį įmesti į daržą, kuriame yra to žmogaus bitės.