KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 12 393-1 Sakmė – Kai graudzmas graudzia – Dzievas velnius muša

Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. Ši stambi knyga – Jono Basanavičiaus ilgalaikio dėmesio lietuvių liaudies tikėjimams, burtams, prietarams, užkalbėjimams, liaudies medicinai rezultatas. Jau XIX a. paskutiniame dešimtmetyje J. Basanavičius turėjo susidaręs programą, kaip ir kokią tikėjimus liečiančią medžiagą rinkti. Gausi burtų bei prietarų sankaupa buvo sutelkta į vientisą rinkinį, pateikiamą šiame tome. Seniausia medžiaga, įdėta į rinkinį, yra Motiejaus Ališausko 1874 m. užrašyti 86 burtai bei prietarai. Patį didžiausią indėlį sudaro Mato Slančiausko medžiaga, užrašyta pirmąjį XX amžiaus dešimtmetį. Jos – daugiau kaip 1100 tekstų. Antras savo dydžiu pluoštas buvo atsiųstas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės. Labiausiai ji domėjosi liaudies medicinos žiniomis, oro spėjimais. Įdomių tekstų gauta iš Viliaus Kalvaičio, XIX a. pabaigoje sunkiomis sąlygomis rinkusio iš lietuvių su mitologija susijusią medžiagą intensyviai vokietinamoje Mažojoje Lietuvoje. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ dvyliktą tomą sudarė Kostas Aleksynas, parengė Kostas Aleksynas ir Leonardas Sauka. Įvadą „Tikėjimų, burtų ir prietarų pasaulis“, paaiškinimus parašė, įvairiopoje teksto medžiagoje orientuotis padedančias rodykles sudarė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Daiva Vaitkevičienė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dr. Edita Korzonaitė, doktorantė Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą rėmė Lietuvos valstybinis mokso ir studijų fondas (2008-2009), Lietuvos mokslo taryba (2010, sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Vienas pamaldų medžiotoją (strielčių) girioje užklupo lietus su griaustiniu. Medžiotojas atsistojo po medžiu ir pradėjo poterius kalbėti. Netoli jo buvo didelis akmuo. Kai į jį žaibas trenkdavo, iš po akmens iššokdavo ponaitis ir pradėdavo užpakalį Dievui rodyti. Medžiotojas įsidėjo į šautuvą sidabrinę kulką ir ponaitį nušovė. Naktį jam prisisapnavo Dievas ir padėkojo nušovus velnią, kurį jis jau penkiolika metų medžiojęs. Dievas medžiotoją įspėjo į tą vietą nebegrįžti, nes mirsiąs. Medžiotojas nepaklausė ir nuėjo. Pamatė didelį juodą kelmą, išsigando ir numirė.