KNYGADVARIS

PAVADINIMAS: BsTB 12 393-2 Tikėjimai ir sakmės [Apie aitvarą, pinigų kasimą ir nepaprastą žolyno žedą]

Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. Ši stambi knyga – Jono Basanavičiaus ilgalaikio dėmesio lietuvių liaudies tikėjimams, burtams, prietarams, užkalbėjimams, liaudies medicinai rezultatas. Jau XIX a. paskutiniame dešimtmetyje J. Basanavičius turėjo susidaręs programą, kaip ir kokią tikėjimus liečiančią medžiagą rinkti. Gausi burtų bei prietarų sankaupa buvo sutelkta į vientisą rinkinį, pateikiamą šiame tome. Seniausia medžiaga, įdėta į rinkinį, yra Motiejaus Ališausko 1874 m. užrašyti 86 burtai bei prietarai. Patį didžiausią indėlį sudaro Mato Slančiausko medžiaga, užrašyta pirmąjį XX amžiaus dešimtmetį. Jos – daugiau kaip 1100 tekstų. Antras savo dydžiu pluoštas buvo atsiųstas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės. Labiausiai ji domėjosi liaudies medicinos žiniomis, oro spėjimais. Įdomių tekstų gauta iš Viliaus Kalvaičio, XIX a. pabaigoje sunkiomis sąlygomis rinkusio iš lietuvių su mitologija susijusią medžiagą intensyviai vokietinamoje Mažojoje Lietuvoje. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ dvyliktą tomą sudarė Kostas Aleksynas, parengė Kostas Aleksynas ir Leonardas Sauka. Įvadą „Tikėjimų, burtų ir prietarų pasaulis“, paaiškinimus parašė, įvairiopoje teksto medžiagoje orientuotis padedančias rodykles sudarė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Daiva Vaitkevičienė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dr. Edita Korzonaitė, doktorantė Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą rėmė Lietuvos valstybinis mokso ir studijų fondas (2008-2009), Lietuvos mokslo taryba (2010, sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Pamačius aitvarą, reikia jam parodyti šikinę ir pasakyti: „Vo mana dvaras!“ Aitvaras nulėkęs uždegs savo šeimininko (gaspadoriaus) namus. Užpakalį reikia rodyti uždengtą, kad aitvaras jo neapkrėstų pūlingais šašais (karostu). Jei pinigus kasant išsigąsi ir nustosi kasęs, tų pinigų neberasi.Vienas žmogus rado pinigus ir pradėjo kasti. Jam bekasant, atbėgo kareivis (saldatas) ir pradūrė pilvą. Žmogus susisuko žarnas į rankas ir toliau kasė. Kai pinigus pasiėmė, pamatė, kad rankose juosta susukta. Joninių vidurnaktį žydi žolynas: jei spėtum jį nuskinti, žinotum, kur užkasti pinigai. Kai jį sieki skinti, pasirodo didelį vežimą vežanti višta arba, kad ant galvos krenta girna. Jei nežinai, kad žiedas žydi, niekas nesirodo. Kartą žmogus Joninių naktį ėjo karvių ieškoti. Jam beeinant, žiedas užkrito už auto. Žmogus tuoj sužinojo, kur užkasti pinigai, bet sugrįžo namo pasiimti kastuvo (ridliaus), nusiavė vyžas ir viską užmiršo.