KNYGADVARIS

Juodoji knyga. Surinko Jonas Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. Ši stambi knyga – Jono Basanavičiaus ilgalaikio dėmesio lietuvių liaudies tikėjimams, burtams, prietarams, užkalbėjimams, liaudies medicinai rezultatas. Jau XIX a. paskutiniame dešimtmetyje J. Basanavičius turėjo susidaręs programą, kaip ir kokią tikėjimus liečiančią medžiagą rinkti. Gausi burtų bei prietarų sankaupa buvo sutelkta į vientisą rinkinį, pateikiamą šiame tome. Seniausia medžiaga, įdėta į rinkinį, yra Motiejaus Ališausko 1874 m. užrašyti 86 burtai bei prietarai. Patį didžiausią indėlį sudaro Mato Slančiausko medžiaga, užrašyta pirmąjį XX amžiaus dešimtmetį. Jos – daugiau kaip 1100 tekstų. Antras savo dydžiu pluoštas buvo atsiųstas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės. Labiausiai ji domėjosi liaudies medicinos žiniomis, oro spėjimais. Įdomių tekstų gauta iš Viliaus Kalvaičio, XIX a. pabaigoje sunkiomis sąlygomis rinkusio iš lietuvių su mitologija susijusią medžiagą intensyviai vokietinamoje Mažojoje Lietuvoje. „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ dvyliktą tomą sudarė Kostas Aleksynas, parengė Kostas Aleksynas ir Leonardas Sauka. Įvadą „Tikėjimų, burtų ir prietarų pasaulis“, paaiškinimus parašė, įvairiopoje teksto medžiagoje orientuotis padedančias rodykles sudarė Leonardas Sauka. Tekstus „Aruoduose“ adaptavo, aprašė ir komentavo dr. Jūratė Šlekonytė, dr. Daiva Vaitkevičienė, dr. Dovilė Kulakauskienė, dr. Edita Korzonaitė, doktorantė Nijolė Kazlauskienė, Irena Žilienė pagal Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Matematikos ir informatikos instituto bendrą projektą „Skaitmeninė Jono Basanavičiaus lietuvių tautosakos biblioteka (LieTa)“ (2008–2010, vadovė dr. Jūratė Šlekonytė). Asmenis „Aruodų“ Personalijų banke identifikavo ir aprašė Andželika Jakubynienė. Projektą rėmė Lietuvos valstybinis mokso ir studijų fondas (2008-2009), Lietuvos mokslo taryba (2010, sutarties nr. PMK-04/2010).

ANOTACIJA: Seniau būdavo ilgos šventės, po tris dienas, per kurias žmonės puldavo dirbti savo darbus. Todėl tos šventės išnyko, nors kiti galvoja, kad čia dėl maskolių. Vieną vasarą vėtra išlaužė daug medžių – matyt, velnias supyko.