biografija

Jonas Basanavičius yra ryškiausias XIX a. pabaigos tautinio atgimimo pradininkas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių valstybės nepriklausomybės siekėjų, gydytojas, tautosakininkas, antropologas, publicistas, visuomenės ir kultūros veikėjas, lietuvių tautos patriarchas.
Tai žmogus, daug pastangų įdėjęs kaupdamas lietuvių tautosaką. Dar gimnazistu būdamas rinko gimtųjų Ožkabalių ir jų apylinkių pasakas, dainas. Vėliau, nors ir gyvendamas toli nuo Lietuvos, jis sugebėjo atrasti bendraminčių iš įvairių visuomenės sluoksnių, paskatino juos užrašinėti pasakas, sakmes, dainas ir kitą žodinį paveldą. Jam atsiųstą medžiagą kaupė, sudarinėjo rinkinius, ieškojo leidėjų ir publikavo. Taip šie vertingi dvasinės kultūros lobiai pasiekė ir mūsų laikus, be jų neįsivaizduojamas joks rimtesnis folkloro tyrimas.
Jonas Basanavičius gimė 1851 metais lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime, Bartninkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje pasiturinčių vietos ūkininkų šeimoje. Lankė Lukšių pradinę mokyklą. Po pusmečio tėvai pamėgino sūnų leisti į Marijampolės apskrities mokyklą, tačiau šis neišlaikė aritmetikos egzamino ir grįžo dar metams į Lukšius.
1866 metais buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą, kuri po metų reorganizuota į klasikinę gimnaziją. Dar besimokant IV-V klasėje, tėvai ragino sūnų pereiti mokytis į Seinų kunigų seminariją, tačiau jo netraukė dvasininko kelias, nes jau buvo pradėjęs domėtis pasaulietiniais mokslais.
Baigęs gimnaziją J.Basanavičius norėjo siekti aukštojo mokslo, tačiau Lietuvoje tai buvo neįmanoma, nes Vilniaus universitetas buvo uždarytas dar 1832 metais. Tuo metu dauguma lietuvių mokytis vyko į Maskvą. Į ten buvo nukreiptas ir J. Basanavičiaus žvilgsnis, tačiau tėvai itin priešinosi sūnaus planams studijuoti Rusijoje. Po ilgų ginčų ir įkalbinėjimų šeima galiausiai nusileido, suteikė materialinę paramą ir išleido į Maskvą.
Atvykęs į Maskvą, J. Basanavičius įstojo į istorijos-filosofijos fakultetą, kuriame 1873-1874 m. klausėsi viduramžių, naujųjų amžių bei Rusijos istorijos, rusų literatūros istorijos, lyginamosios kalbotyros ir kt. paskaitų. Supratęs, jog savame krašte mokytojauti negalės, 1874 metų rudens semestro pradžioje perėjo mokytis į medicinos fakultetą. Studijų metu aktyviai dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje. Jau tada J. Basanavičius paniro į lietuvių kultūros tyrimus. Jo mokslines pažiūras įtakojo mitologinė mokykla, kuri teigė, kad liaudies dainos, tikėjimai, papročiai yra kilę iš pirmykščių kosminių mitų, kuriuose dangaus kūnai laikomi dievais, bei klasikinė teorinė etnografijos kryptis – evoliucionizmas.
Tiriamajai mokslinei veiklai buvo ypač palankios sąlygos, kadangi XIX amžiaus antrojoje pusėje sparčiai plėtoti tautinių ir etninių bendrijų materialinės ir dvasinės kultūros tyrimai, t.y. būtent tada padėti etnografijos mokslo pamatai. Tuo metu Europoje jaustas kultūrinis pakilimas: imta kurti pirmąsias etnografines draugijas, muziejus, pradėta leisti šios pakraipos žurnalus.
1879 m. baigęs universitetą, J. Basanavičius darbo Maskvoje negavo, o mėginimas verstis privačia praktika nepavyko, teko bristi į skolas. Dėl to ir ėmus šlubuoti sveikatai, J. Basanavičius 1880 metais išvyko į Bulgariją. Apsistojo Lome, kur pradėjo dirbti ligoninės vadovu. Turėdamas pastovų pragyvenimo šaltinį, ėmė rūpintis lietuvybės reikalais. Vedamas šio tikslo, palaikė glaudžius ryšius su tautiečiais, išsibarsčiusiais po visą Europą. Pradėjo rašyti straipsnius į Mažojoje Lietuvoje leistus laikraščius „Lietuvišką Ceitungą“ bei „Naująjį Keleivį“.
1882 metais trumpam grįžęs į Lietuvą, inicijavo lietuviško laikraščio „Aušra“ pasirodymą ir netrukus išvyko į Prahą. Vedė Čekijos vokietę Gabrielę Eleonorą Mohl. Dėl finansinių sunkumų teko grįžti į Bulgariją. Apsistojo Elenos mieste, kur ėmė dirbti gydytoju, bet nepamiršo ir kultūrinės veiklos – „Aušroje“ ir jos kalendoriuose atspausdino apie 70 straipsnių.
Tuo metu J. Basanavičius susidomėjo istoriniais tyrimais, todėl lankydamasis Bulgarijos miesteliuose kopijavo romėniškus užrašus, kasinėjo Romos laikų griuvėsius. Be to, užrašinėjo bulgarų tautosaką, rinko etnografinę medžiagą, savo mokslines įžvalgas skelbdamas ne tik bulgarų, bet ir užsienio spaudoje. Aptikęs daug panašumų su lietuvių kultūra, ėmė domėtis baltų ir trakų tautų santykiais, ir tai tapo didžiausiu jo gyvenimo darbu.
1889 m. parašė monografiją apie Lomo krašto kultūrą, kuri netrukus buvo išleista ir sulaukė palankių visuomenės vertinimų. 1891 m. J. Basanavičius keliavo po Europos miestus ir rinko medžiagą plėtojamai trakalogijos teorijai. Jam buvo suteikta Bulgarijos pilietybė, paskirtos gydytojo pareigos Varnos ligoninėje. Vėliau vertėsi privačia gydytojo praktika. Turėdamas daugiau laisvo laiko, dirbo didžiausiose Europos bibliotekose, aplankė žymiausius muziejus, parodas. Atvykęs į Mažąją Lietuvą, susipažino su J.Zauerveinu, Vydūnu, M.Raišukyte ir kt.
Šiuo gyvenimo laikotarpiu J. Basanavičius aktyviai rašė į lietuvišką periodiką, skelbė folkloristikos studijas. Ypač skatino rinkti lietuvių tautosaką. Antai dar 1892 m. „Varpe“ ir „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ paskelbti kreipimaisi į Lietuvos visuomenę, prašant žmones užrašinėti tautosaką. Raginimai rinkti pasakas ir siųsti jam į Bulgariją spausdinti ir „Tėvynės sarge“. Ši veikla neliko be atsako: buvo sukauptas nemažas pluoštas lietuvių tautosakos. Taip dienos šviesą išvydo daugelis J. Basanavičiaus parengtų lietuvių folkloro rinkinių.
1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, J.Basanavičiui susidarė palankios aplinkybės sugrįžti į Lietuvą. Atvykęs į Vilnių, jis pakliuvo į istorinių įvykių sūkurį – buvo prasidėjusi 1905 metų revoliucija. Pasinaudodamas visuomenėje vyraujančiomis nacionalinio atgimimo nuotaikomis, J. Basanavičius ėmė burti draugėn inteligentus. Buvo sušauktas pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas – Didysis Vilniaus seimas, kuriam jis ir vadovavo. 1907 m. J.Basanavičiaus iniciatyva įkurta Lietuvių mokslo draugija.
1913 m. vasarą J. Basanavičius ir M. Yčas keliems mėnesiams išvyko į Ameriką rinkti aukų Lietuvių mokslo draugijos ir Dailės draugijos namams statyti. Pirmąjį pasaulinį karą J.Basanavičius praleido Vilniuje, gydydamas žmones ir rinkamas dokumentinę medžiagą apie vokiečių okupaciją.
1917 m. buvo sušaukta Lietuvių konferencija, kuriai jis pakviestas pirmininkauti. Renginio metu priimtas nutarimas sukurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis. 1918 m. vasario 16 d. dvidešimt Lietuvos Tarybos narių, pirmininkaujant J.Basanavičiui, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.
Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą J.Basanavičius pasiliko Vilniuje. Čia jis aktyviai kovojo už lietuvybę: dalyvavo „Ryto“ švietimo draugijos veikloje, inspektavo lietuviškas mokyklas, dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos valdybos posėdžiuose, redagavo „Lietuvių tautą“, rašė straipsnius.
Už nuopelnus Steigiamasis seimas 1921 m. jam paskyrė pensiją. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko J. Basanavičių garbės nariu ir profesoriumi.
Lietuvių tautos patriarchas mirė 1927 m. vasario 16 dieną. Lietuvoje buvo paskelbtas penkių dienų gedulas. J. Basanavičius iškilmingai palaidotas Rasų kapinėse.

Literatūra:

Jonas Basanavičius gydytojas ir mokslininkas. Straipsnių rinkinys. Sud. A.Juozulynas ir L.Genytė. Vilnius, 1994.
Nezabitauskis A. Jonas Basanavičius. Vilnius, 1990.
Visockis A. Jonas Basanavičius. Kaunas, 1991.
Jonas Basanavičius. Rinktiniai raštai. Paruošė D. Krištopaitė. Vilnius, 1970.