istorija

Domėtis liaudies kūryba Jonas Basanavičius pradėjo dar būdamas moksleiviu, o pirmąsias dainas užrašė iš savo motinos. Mokydamasis gimnazijoje ir studijuodamas (1866-1874) užrašė nemažai dainų, kurios vėliau buvo paskelbtos greta kitų ožkabaliečių dainų. 
Be dainų J. Basanavičius fiksavo ir pasakas, priežodžius, mįsles, liaudies mediciną. Surinktą folkloro medžiagą pradėjo skelbti XIX amžiaus pabaigoje. Antai 1890 metais pasiuntė į Tilžę 11 dainų, surinktų tėviškėje. Septynios buvo išspausdintos „Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesselschaft“ (1880, III sąs.). 1884 metais minėtas leidinys išspausdino 1872-1877 metais surinktos medžiagos apie laumes, vėją, ugnį, Joninių naktį. „Aušros“ kalendoriuje, tuo tarpu, pasirodė „Iš liuberiškos kalbos“. Tais pačiais metais pasirodė „Ožkabaliun dainų“ rinkinėlis su 45 tekstais. 1885 metais „Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesselschaft“ išspausdino keletą mitologiškų fragmentų („Perkūnas-velnias“) ir 215 Ožkabalių mįslių.
1892 metais „Varpe“, „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgoje“ J. Basanavičius kreipėsi į lietuvių inteligentiją, prašydamas rinkti tautosaką ir siųsti jam. Jau tais pačiais metais pasirodė „Medega mūsų tautinei vaistininkystei“. Pirmasis stambus tautosakinis darbas – Amerikoje išleistos „Lietuviszkos pasakos. I. Medega lietuviszkai mytologijai“(1898). Šiam tomui medžiagą rinko brolis Vincas, V. Vaičaitis, A. Kriaučiūnas, M. Slančiauskas. Dauguma kūrinių užrašyti Ožkabalių kaime. 1902 metais išėjo antrasis „Lietuviškų pasakų“ tomas, į kurį sudėta 320 tekstų. Prie tomo parengimo prisidėjo didesnis talkininkų būrys: J. Juškytė, J. Kazakevičius, P. Gaubas, P. Aidukaitis, K. Stiklius, V. Valaitis, P. Virikas, J. Žilinskas. Tekstai užrašyti Vilkaviškio, Kalvarijos, Panevėžio, Kauno, Šiaulių, Tilžės apylinkėse. Reikia pažymėti, kad šis dvitomis buvo pirmasis didesnis pasakų rinkinys lietuviškai (S.Daukanto pasakų rinkinys buvo išleistas tik 1932 metais).
1899-1900 metais Amerikos ir Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje paskelbtas Basanavičiaus kvietimas rinkti pasakas. Iš tautosakos užrašinėtojų gauti kūriniai imti leisti stambiais rinkiniais – pasirodė keturtomis „Lietuviškos pasakos yvairios“ (I t.- 1903, II, III t. – 1904, IV - 1905). Pirmasis tomas sudarytas iš trijų žymių XIX a. antrosios pusės pasakų publikacijų, daugiausiai iš Mažosios Lietuvos ir Panemunės. Tai kūriniai iš A. Schleicherio (1821-1868), K.Jurkšaičio (1852-1915) bei K.Brugmano (1849-1919) rinkinių. Į antrąjį tomą sudėta 50 kūrinių iš periodikos, dviejų mažai žinomų leidinukų, o didžioji dauguma pateikta keliasdešimties talkininkų. Medžiagą rinko ir siuntė įvairių visuomenės sluoksnių žmonės: kalbininkai K. Jaunius, K. Būga, rašytojai M. Valančius, G. Petkevičaitė-Bitė, L. Didžiulienė-Žmona, poetas Jovaras, kultūros veikėjas J. Šliūpas ir kiti jau mažiau žinomi entuziastai, užrašinėję tautosaką Žemaitijoje ir Aukštaitijoje. Trečiame tome publikuota medžiaga beveik vien iš buvusios Suvalkų gubernijos. Tekstai gauti iš maždaug 17 asmenų. Visas ketvirto tomo pasakas Bartninkų ir Ožkabalių apylinkėse užrašė J. Basanavičiaus brolis Vincas.
1902 metais Amerikoje išleistos „Ožkabalių dainos“. Knygoje susidėta daugiau kaip keturių šimtų dainų, kurias užrašė pats J. Basanavičius, jo brolis Vincas bei V.Vaičaitis. Tuo metu kūriniai išleisti be melodijų. 1904 metais melodijas užrašė prelatas Jurgis Narijauskas, tad nepriklausomoje Lietuvoje perleistos dainos publikuotos jau su natomis.
1903 metais pasirodė dar viena pasakojamosios tautosakos knyga - „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“. Į ją sudėta 823 padavimai, sakmės, tikėjimai, atspindintys lietuvių tikėjimą mitinėmis būtybėmis – velniais, vėlėmis, vaiduokliais, numirėliais, slogučiais, dvasiomis ir kt. Kūriniai daugiausiai iš Mažosios Lietuvos (didelį indėlį čia įnešė V.Kalvaitis) bei po keletą iš Šiaurės ir Rytų Lietuvos, Žemaitijos ar JAV spaudos. Beje, į tą patį leidinį patalpinta ir stambi studija „Apie vėles bei nekrokultą“.
1907 metais įkūrus Lietuvių mokslo draugiją, vienas iš pagrindinių jos uždavinių buvo tautosakos rinkimo iniciavimas. 1910 metais išleidžiama knygutė „Trumpa Folkloro dalykams rinkti programa“. Į šiuos kvietimus buvo atsiliepta ir netrukus Lietuvių mokslo draugijoje susidarė nemažas rankraštynas.
1926 metais „Lietuvių tautoje“ pasirodė paskutinė stambi J. Basanavičiaus paruošta tautosakos publikacija „Lietuvių raudos“.
J. Basanavičiui vis labiau įsitraukiant į visuomeninę veiklą, rečiau likdavo laiko prisėsti prie folkloro rinkinių, tad nemažas pluoštas jų liko nepaskelbtas. Antai Lietuvių tautosakos rankraštyne saugomas didelio formato pasakų ir sakmių rinkinys, priklausantis Lietuvių mokslo draugijos fondui. Sudarė šį rinkinį Jono brolis Vincas. Jis išleistas buvo tik nepriklausomoje Lietuvoje Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekoje aštuntuoju numeriu – „Ožkabalių pasakos ir sakmės“. Vienuoliktame šios serijos tome „Įvairi tautosaka iš rinkinių“ publikuota medžiaga iš leidinio "Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft", iš "Aušros", o anekdotai apie Strazdą ir kt. kūriniai pirmą kartą pasiekė skaitytoją. Lygiai taip pat iš rankraščių publikuojamas ir dvyliktas serijos tomas „Juodoji knyga“. Tai aplankas, kuriame iš įvairių užrašinėtojų kryptingai kaupta medžiaga apie tikėjimus, burtus, prietarus, liaudies mediciną. Čia rasime ir sakmių, maldelių, keiksmų. Daugiausiai tokios medžiagos užrašė nepailstantis tautosakos rinkėjas amatininkas Matas Slančiauskas, atsiuntęs J. Basanavičiui apie 1100 tekstų.
Greta folkloro rinkimo, kaupimo bei leidybos, J. Basanavičius aktyviai reiškėsi ir kaip novatoriškas lietuvių kultūros tyrinėtojas. Rašė straipsnius istorine tematika: „Apie senovės Lietuvos pilis“, „Kunigaikštis Keistutis ant savo žymėspaudžių“, „Kaip lietuvių senovėje vandenimis keliauta“, „Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje“, „Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra“, „Iš didžiojo Vilniaus Seimo istorijos“ ir kt.
Parašė nemažai straipsnių, studijų, recenzijų įvairiais lietuvių folkloro klausimais. Domėjosi dainomis („Lietuviškos svotbinės dainos, užrašytos par Antaną Juškevičę“, „Apie Ožkabalių dainas“), dainose atsispindinčiais mitiniais įvaizdžiais („Ką lietuvių dainos žino iš Lietuvos ir kitų kraštų geografijos bei etnografijos“, „Vilnius lietuvių dainose“), senuoju lietuvių tikėjimu ir mitologija („Apie vėles bei nekrokultą senovės lietuvių“, „Apie obuolį lietuvių dainose bei pasakose ir vestuvių apeigose“, „Iš senovės lietuvių mitologijos“, „Gamta lietuvių dainose ir pasakose“).
Pasinėręs į trakų-baltų lyginamąsias studijas, jis ypač aktyviai propagavo savitą baltų kilmės teoriją. 1907 metais "Lietuvių tautoje" paskelbiama studija "Levas lietuvių pasakose ir dainose". Tai vienas iš tų tyrinėjimų, kuriuose J. Basanavičius ieškojo įrodymų lietuvių tautos etnogenezei, šiuo atveju pasitelkdamas liūto motyvą: analizuoja folkloro tekstus, naudoja iliustracijas iš senųjų kultūrų vaizduojamosios dailės. Šiai teorijai paremti skirta ir vėlesnė studija „Trakų ir lietuvių mitologijos smulkmenos“. Nors savo lietuvių kilmės hipotezei pagrįsti jis atidavė labai daug laiko ir jėgų, jam nepavyko idėjų tikrumu įtikinti mokslo visuomenės, tai liko tik hipoteze.
Kad ir kaip kritiškai vertintume tokius samprotavimus apie lietuvių etnogenezę, vis tik reikia pritarti L. Saukos minčiai apie J. Basanavičių, kad „jo vardas visad liks vienas ryškiausių lietuvių folkloristikos istorijoj“.