NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10232&OId=7261
PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Vienoje kaimoje gyveno biedna bobelė. Neturėjo ji iš ko misti, elgetauti nenorėjo, tad ji prasimanė burti. Nuvedė vieną kartą šita bobelė kaimyno ožką ir įkišo į anglių duobę. Pasigedo kaimynas ožkos, pradėjo ieškoti, bet negalėjo niekur rasti. Pasisuko bobelė jam po akių.
– Ar nematei mano ožkos? – užklausė jis jos.
– Nemačiau, – atsakė bobelė, – bet jeigu nori, tai aš išbursiu.
– Burk, – sako jai kaimynas.
Boba įėjo į savo trobelę, po valandėlės išėjusi sako:
– Tavo ožka yra anoje anglių duobėje.
Ūkininkas nuėjo ir, atradęs ožką, dėkavojo bobai už būrimą.
Antrą kartą nuvedė boba kito kaimyno jaučius į mišką ir pririšo, paskui, pasislėpusi už medžio, palaukė valandėlę. Žiūri – eina pažįstamas žydas iš artimiausiojo miestelio. Pasidairė jis, ar nieks nemato, atrišo jaučius ir nusivedė. Boba gi sugrįžo į namus.
Netrukus atbėga pas jos kaimynas, tas, kurio jaučiai dingo.
– Burk susimildama tamsta, kur mano jaučiai galėjo pražūti.
– Gerai, – sako boba, – bet ką man už tai duosi?
– Duosiu, jau duosiu, tik greičiaus sakyk, kur jie yra! – prašė jos ūkininkas.
Boba įėjo į prieangį, po valandai sugrįžusi sako:
– Bėk greitai į miestelį, ten pas Joselį juos rasi, tik skubink, kad nepapjautų!
Ūkininkas, atsisėdęs ant arklio, raitas nujojo į miestelį, atrado pas Joselio besitaisančius pjauti jo jaučius, atėmė juos nuo žydo ir linksmas grįžo namon.
Trečią sykį nuvedė boba trečio kaimyno arklį į mišką ir pririšo prie ąžuolo. Atbėgo trečias ūkininkas prie jos tekinas ir meldžia bobą, kad burtų.
– Bursiu, – sako boba, – jei man duosi kiaulienos mėsos šmotą, užkultą ir kvietinių miltų.
Kaip ūkininkas jai viską pristatė, boba jam sako:
– Eik į tą miško dalį, ten prie storiausiojo ąžuolo pririštą rasi savo arklį.
– Ar negalėčiau aš ten pridaboti ir vagį sugauti? – klausė dar jos ūkininkas.
– Nelauksi, – sako boba. – Vagis tik iš baimės jį ten paliko, jau turbūt jis toli ir nepagrįš.
Toli aplinkui nuėjo garsas apie bobą, gerai buriančią.
Vieną kartą pas labai turtingo pono pavogė lekajus su vežėju skrynutę su auksu. Ponas niekur negalėjo jos atrasti. Kas jam pasakė apie bobą, gerai buriančią. Siunčia jis tad tą patį lekajų su vežėju, idant ją atvežtų. Boba nenorėjo niekaip važiuoti, bet juodu par nevalią įsodino ją į puikiąją karietą ir veža. Iš baimės boba tik galvą kasinėja ir sako į save: „Kad bus, tai bus, kad bus, tai bus...“ Lekajui ir vežėjui pasirodė, kad ji viską žinanti. Parsigandusiu puolė juodu prie bobos, pradėjo bučiuoti jai kojas, rankas ir melsti, idant juodu gelbėtų iš nelaimės. Boba tuojaus susiprato ir sako:
– Gerai, bet ką man už tat duosita?
Derėjosi derėjosi, ant galo sutiko ant trijų šimtų rublių.
– Jei atnešita man tuos pinigus šį vakarą ir parodysita vietą, kur tą skrynutę paslėpėta, nes man daug darbo ir vargo, kol išbursiu, – tai judu išgelbėsiu.
– Gerai gerai, – sako juodu, – važiuosime pro šalį tos sodželkos, kur mudu tą skrynutę įleidova.
Pasipūtusi boba jau drąsiai eina prie pono ir tiesiai sako:
– Jei man to aukso trečios dalies neatiduosi – nebursiu!
Pasiderėjo dar valandėlę ponas su ta boba, ant galo ką darys, sutiko.
– Pirma aš turiu išsimiegoti, – sako boba, – nes esu pailsusi, o rytõ dalysivos atrastais turtais.
Ponas liepė tarnams pritaisyti atskirame kambaryje lovą bobai ir paliepė visiems tyliai vaikščioti, kad nepabustų ji iš miego. Boba dar pirm miego pareikalavo nuo lekajaus trijų šimtų rublių: bijojo, kad paskui juodu jai neatiduotų. Gerai išmiegojusi, rytą metą paprašė pono, idant lieptų lekajui eiti su ja į sodželką, nes ten aukso skrynia ėsanti paskandinta. Ponas, liepęs lekajui, pats sykiu ėjo. Lekajus gi, pats paskandinęs tą skrynią, geriausiai žinojo vietą, kur ji buvo, ir nuo sykio išėmė jąją iš vandens. Ponas, biskį dasiprotėjęs, klausia bobos:
– Ar ne lekajaus čia darbas?
– Ne, ne, – sako boba. – Jau vagis toli už kalnų ir miškų, ir jis čia daugiaus nebesugrįš, nes dažinojo mane čia esant.
Dar ponas neįtikėjo ir, norėdamas išbandyti bobą, pasidalinęs su ja turtais, esančiais skrynutėje, liepė pas savęs sukviesti ant pietų visus esančius kaimynystėje ponus ir kunigus. Tarnams gi liepė visiems svečiams pritaisyti po jerubę, buriančiai bobai – varną. Tarnai teip ir padarė. Susėdo visi už stalo, ir boba kart. Susigėdo nabagė tarp tokių šviesių ponų ir kunigų ir tarė sau pusbalsiai:
– Varna, tu varna, ar verta tu esi sėdėti tarp tokių ponų ir kunigų!
Ponui pasirodė, kad ji pažinusi, pats atėmė nuo jos varną ir liepė paduoti, kaip ir kitiems svečiams, jerubę.
Bobai dar vieną naktį pernakvojus, ponas liepė arklius pakinkyti ir išvežti tąją bobą į jos namelius. Palydėdamas jąją iki vežimui, pamatė iš tolo ką važiuojant.
– Pasakyk gi ant galo, kas ten važiuoja? – klausia jos ponas.
Boba jau supykusi sušuko:
– Šūduks važiuoja, šūdą veža.
Nusiuntė ponas tarną pažiūrėti – iš tiesų to žmogaus buvo pavardė Šūduks ir jisai mėžinį vežė.
Netikėtai laimėjo boba, bet, sugrįžusi namon ir turėdama gana turtų, pabūgo, kad vėl jai kas burti nelieptų. Paėmė tad, uždegė savo grinčiutę iš vidaus, ir kaip užsiėmė ugnimi visa, pradėjo boba aplink ją lakstyti verkdama ir šaukdama:
– Padarynėlės mano sudegė, padarynėlės sudegė, jau daugiaus burti nebegalėsiu!
Už gautus nuo pono piningus pasistatė sau naujus namelius ir gyveno ramiai.
PATEIKĖJAS: Martynas Alijauskas
FIKSUOTOJAS: Jadvyga Teofilė Juškytė
FIKSAVIMO METAI: 1904
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Gegužiai, k., Pernaravos sen., Kėdainių r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 178-181, Nr. 81
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 81
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: kytruolių-galvočių pasakos.