NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10289&OId=7317
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas gaspadorius, turėjo tris sūnus: du gudru, vieną kvailą. Tas kvailys, būdavo, vis guli ir guli an pečiaus pelenuos, o jis nekvailas buvo, tik teip nusiduodavo. Ale ne po ilgam tas jų tėvas miršta ir sako savo vaikam:
– Kaip aš numirsu, tai jūs visi trys per tris naktis pas mane ateisit po vieną.
Dabar jau jis numirė, jį pakavojo, o ant nakties siunčia tą kvailąjį pas tėvą, nes šitie bijo tėvo. Nuvėjo tas kvailys ant kapo ir sėdi. Vidurnaktij atsivėrė kapas, išėjo tėvas ir sako:
– Ar tai tu čia, vaikeli?
– Aš.
– N’o kodėl anie neatėjo?
– Kad jie mane išvijo.
– Na, tai te tau šitą sidabrinę dūdutę, tai kaip tu švilptersi, tai stos sidabro arklys ir sidabro rūbai karališki ir visas ginklas. O kad tu nenorėsi, tai tik pūsterk, ir vėl prapuls.
Pajėmė jis tą dūdelę, perbuvo per naktį. Antryt, kaip tik prašvito, tai jis pamėgys pūstert, ar teip stosis. Kaip tik pūsterėjo, teip tuo stojo sidabro arklys, sidabro rūbai karališki ir ginklai. Jis vėl pūsterėjo – teip vėl prapuolė.
Dabar jau antrą naktį vėl jį varo tie broliai. Jau jis nenor, ale ką jis darys... Jau aina jis vėl. Atėjo ant kapo ir sėdi. Kaip jau atėjo vidurnaktis, vėl atsivėrė kapas, išėjo tėvas ir sako:
– Na, ar tu vėl, vaikeli, atėjai?
– Atėjau, kad mane atvarė. Anie bijo jūs.
– Na, tai te tau kitą, auksinę dūdelę. Kaip uždūduosi, tai tau stosis viskas no aukso.
Parėjęs namon, jis ten kiek atsilsėjo, vakaran jau tie broliai vėl jį varo an tėvo kapo. Jis nenor aitie – tie da jį apmušė ir vėl išvarė. Atėjęs sėdi an tėvo kapo. Vėl kapas atsivėrė, išėjo tėvas, klausia:
– Na, ar tu vėl, vaikeli, čia atėjai?
– N’o kad aš jau šiandie ir mušt gavau, ką nenorėjau aitie.
– Na, tai kad anie neina, tai te tau trečią dūdelę, deimantinę. Kaip in ją pūstersi, tai tau stosis teipgi viskas no deimanto.
O kada jau prašvito, jis pamėgys pūstie. Kaip tik pūsterėjo, teip stojo viskas no deimanto. Jis vėl pūsterėjo – teip viskas pragaišo. Parėjo namon ir vėl guli.
Ale pas karaliaus dukterį vis važiau jaunikiai, o ji vis jų nepasidabojo – ir šioki, ir toki buvo, o ji vis nepasidabojo. Karalius užpyko ant jos, davė nuliet stiklo kalną ir ją pasodino an to kalno, sako:
– Kas užjos per tris dienas vis pas tave, tai tas bus žentas, o jei nieks neužjos, tai jau turėsi būt merga.
Išdavė visur popieras, kad tą ir tą dieną teip bus.
Taisosi arklius karaliūnai, kunigaikščiai, ponai, šeriasi ir tie to durniaus broliai, o kad atėjo toj diena, jau tie jo broliai joja. Prašosi ir tas kvailys, kad leistų ir jį pažiūrėt. Sako:
– N’o ką tu ten veiksi? Da sumins kas! O kad nori, yra ana tokia kumelaitė, gali jot.
Jis užsėdo atbulas, pasijėmė vuodegą in ranką, muša tai kumelei per subinę delnu, toj kumelė neina. Sako:
– Kokią jūs čia man kumelę davėt – negali pajot.
Nusėdęs paleido, o pats, nuvėjęs toliau, pūsterėjo in tą dudutę sidabrinę – stojo sidabro arklys, karališki sidabriniai drabužiai ir ginklai. Tuo jis apsirėdė, sėdo ir atjo pas kalną. Tuo kaip prijojo, teip užjoj, tą paną pasveikino ir vėl kaip nujo, teip nujo! O kiti, kaip tik biskį užjos, tai arklys ir vėl atgal nueina.
Parjo tie jo broliai – klausia jis jų:
– O ką, ar užjojot?
– Ką tu ten užjosi! Atjojo kasžin koks karaliūnas, visas sidabru apsirėdęs, ir toks arklys. Kaip atjojo, teip ir užjojo an kalno. Mes net persigandom, nes išrodė kaip koks šventasis.
Kitą dieną vėl ten visi susirinko. Jis vėl pūsterėjo in tą auksinę dūdutę – tuo vėl stojo arklys aukso ir viskas, jis vėl nujojo ir užjo an kalno, vėl tą paną pasveikino. Apsisukęs nujo atgal, o tie visi jojo jojo – jų nė viens neužjojo. O jis parjojęs vėl guli an pečiaus.
Parjojo tie jo broliai. Klausia jis jų:
– O ką, broliai, ar užjojot?
– Ką tu čia užjosi! Atjojo šiandie toks karaliūnas, visas auksu apsirėdęs ir ant aukso arklio, – net baisu žiūrėt! Užjojo an kalno, apsisuko, kaip nujo, teip nujo.
Trečią dieną vėl išjojo tie jo broliai, o jis pūsterėjo in tą deimantinę dūdutę – tuo stojo deimanto arklys, ginklai ir rūbai. Ir vėl atjojo, užjojo an kalno, tą paną pasveikino, o toj pana jam davė perlaužus pusę žiedo su jos parašu ir perplėšė pusiau skepetaitę ir davė jam pusę. Jis vėl sėdęs nujojo no kalno, parjojo namon ir vėl guli.
Parjojo tie jo broliai. Klausia tas kvailys:
– O ką, broliai, ar šiandie užjojot?
– Ką tu čia užjosi! Jau šiandie atjojo kasžin koks karaliūnas an deimanto arklio ir su tokiais rūbais, kaip atjojo, teip užjojo ir nujo sau.
Dabar tas karalius, norėdams užžinotie, iš kurs jis buvo, liepė padaryt visoj žemėj kratą – išieškot, kas turi tą pusę žiedo ir pusę skepetaitės. Tas karalius žinojo, kad jis iš dangaus nebuvo – vis yra ant žemės. Perkrėtė visą karalystę – niekur nėra.
Atėjo ieškojimas ir in tuos namus, kur tas kvailys. Atėjo pas jį ieškot, ogi – randa tą žiedą ir skepetaitę. Pajėmė jį ir gabena pas karalių. O kad nugabeno pas karalių in karaliaus dvarą, tuo toj pana sudėjo žiedą – tinka, sudėjo skepetaitę – tinka. Tuo jo tais pelenuotas drapanas numetė, aprengė jį gražiom, ir tuojau padavė užsakus, jau surengė ir veseilią. O kad jau reikėjo važuot an šliūbo, jis in tą deimantinę dūdutę išėjęs pūsterėjo – stojo deimanto arklys, kardas ir rūbai. Sėdo an to arklio, o tas karalius, pamatęs, kad toks jo žentas, jis iš baimės klaupė an kelių. O jis nujojo sykiu su savo pana in bažnyčią, susipačiavo, sugrįžo atgal, pabaigė veseilią ir karaliavo iki galui gyvenimo savo.
PATEIKĖJAS: Juozas Aidukaitis
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 416-419, Nr. 187
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 187
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas