NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10368&OId=7394

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk vaikščiojo merga girioj beriešutaudama. Atbėgo meškinas, pagau tą mergą ir nusinešė in savo laužą. Tą mergą, būdavo, niekur neišleidžia, jis jai maisto parneša, ir jie ten kolei prabuvo. Toj merga sulaukė vaiką no to meškino. Visas tas vaiks buvo teip kaip kiti vaikai, tik turėjo meškos ausis. Tas vaikas kaip paaugo ir buvo jau jis drūtas, būdavo, jau mėgina vis tą akmenį verst, ką tas meškinas an angos, būdavo, išeidams užverčia. Kada jau jis paaugo in dvidešimts metų, jau jis tą akmenį teip kaip plunksną vartoja: atrita jį ir vėl užrita, o tas meškinas ką tik tą akmenį paverčia. Jau jis jaučia, kad už tą meškiną daug daugiau pajėgia, – sako savo motinai:
– Ar tu nežinai, iš kur tu asi, kur tavo tėviškė?
– Kurgi nežinosu... Kad tik mudu galėtume iš čia išeit.
Tas meškaausis tuo tą akmenį kaip plunksną nog angos nuvertė toli. Išėjo jiedu iš to laužo ir aina per girią an tėviškės.
O tas meškinas, parėjęs in laužą, žiūri – akmuo nog angos numestas ir jau jų nėra, o, žinoma, kaip žvėris, žmogaus pėdas suvuodžia, jis pėdom – vyt vyt ir pavijo. Kaip tik pavijo, tas meškaausis Jonas kaip griebė tą meškiną, sutrynė in miltus ir kaulus iškrėtė iš skūros, o jiedu su motina parėjo in tėviškę. O to meškaausio motinos tėviškė buvo bagota. Dabar sako tas meškaausis motinai:
– Padaryk tu man lazdą: nupirk penkiasdešimts pūdų geležies ir šešias bačkas misinginių špilkų ir pas kalvį duok sumušt viską in vieną lazdelę.
Teip toj jo motina tuo viską supirko, ir kalvis iš to visko padarė lazdą. Jis pajėmė tą lazdą, išmetė aukštyn, atkišo pirštą – puolė toj lazda an piršto ir nulūžo pusiau. Sako:
– Toj niekai lazda, da reik šešias bačkas špilkų ir da reikia dadėt penkiasdešimts pūdų geležies, tai gal bus gera.
Motina vėl nupirko, ką reikėjo, o kalvis vėl viską sumušė in krūvą ir padarė lazdą, o tas meškaausis pajėmė tą lazdą, išmetė aukštyn, atkišo pirštą, puolė lazda an piršto – jau tik sulinko. Kalvis ją ištaisė.
– Dabar, – sako, – jau bus gera. – Sako: – Ką aš pas jus čia veiksu – aisu aš vandravot.
Atsisveikino savo motiną ir išėjo savo keliais. Ėjo ėjo, priėjo girią. Aina per tą girią, žiūri – stovi žmogus ir laikosi kūjį. Atėjęs klausia:
– Kas tu per viens ir ką tu su šituom kūju darai?
– Aš kad su šituom kūju duodu in aržuolą, tai didžiausias aržuolas in mažus šmotelius sulekioja.
Stovi ten didelis aržuolas.
– Na, mėgyk duot in šitą aržuolą – ar sutruks?
Tas kaip davė – aržuolas in skiedras sulekiojo! Sako meškaausis:
– Na, tai gerai, tai mudu aisim abudu vandravot.
Aina jiedu toliau. Priėjo upę didelę, per tą upę jiedu pereit negali. Aina paupiu, rado žmogų sėdint ir aunanties vyžus. Klausia:
– Kas tu per viens?
Sako:
– Aš aunuosi vyžais ir aisu per šitą upę.
– Na, mėgyk – pažiūrėsim.
Tas perėjo viršum vandens, atėjo atgal. Dabar sako tas su tais vyžais:
– Jei norit pereit per upę, tai minkit in mano pėdas ir pereisit.
Teip ir perėjo upę. Dabar sako meškaausis:
– Na, tai kad tu teip gali, tai aime visi trys vandravot.
Aina jie, priėjo tokį dvarą. An to dvaro nieko nėra. Inėjo in pakajus, perėjo – visur viskas tuščia. Atėjo in kuknią – ten viskas yra, ką tik reik prie virimo. Sako meškaausis:
– Viens iš mus likit namie pietų virt, o mes aisim in girią medžiot.
Tie išėjo, jis likęs verda pietus. O kada jau išvirė, atėjo toks senis no masto, o barzda no devynių. Atėjęs sako:
– Man šalta. Vaikeli, užkelk tu mane an prižedos susišilt.
Tas tą senį užkėlė an prižedos. Sako:
– Vaikeli, duok man valgyt, aš labai noru.
Tas pajėmęs šmotą mėsos jam padavė, o tas senis ėmė ir numetė ant žemės. Sako:
– Vaikeli, man paduok – nupuolė mėsa.
Tas kaip tik pasilenkė paimt mėsą, tas senis jam an sprando užsirangė, o kaip ėmė mušt – sumušė visą, visus pietus išėdė ir išėjo. Dabar tam bus sarmata, kaip jis pasakys, kad jam teip stojos. Jis vėl ėmė virt ir šiek tiek išvirė. Parėjo anie namon, pavalgė, o jis tyli.
Kitą dieną liko kits, ir tam teip atsitiko. Trečią dieną jau lieka meškaausis. Ir pas jį ateina tas senis. Sako:
– Man šalta. Užkelk, vaikeli, an prižedos.
Pajėmęs jį užkėlė an prižedos. Sako:
– Vaikeli, aš noru valgyt – ar neduotum tu man mėsos?
Jis jam padavė šmotą mėsos, ale tas senis ėmęs ir numetė. Sako:
– Vaikeli, paduok tu man tą mėsą.
Tas meškaausis pasilenkė paduot, o tas senis jam – an pečių! Kaip jis pajautė, kad tas senis jau an pečių, tai jis jį – už barzdos! Nutraukė, tą jo barzdą apsisuko apė ranką, tai kad jis jam ėmė duot su tąj lazda, kad jam ėmė duot – sumušė visą, ką tik gyvą paliko. O paskui rado didelę kulbę, kur mėsą kapojo, jis in tą kulbę iškalė skylę, barzdą užkyliavo geru kyliu, nuvilko in tokią kamaraitę ir pametė jį ten.
Parėjo anie namon, pavalgė pietų ir sugulę visi užmigo. Ale kada jau sukilo, sako meškaausis:
– Aikit šen, kokią aš žvėrį pagavau – parodysu.
Atėjo in tą kamaraitę – jau to senio nėra, rado tik šliūžę, kur ta kulbė nuvilkta. Aina jie tąj šliūže. Nuvėjo. Šalia dvaro buvo didelis kalnas. Šliūže an to kalno užlipo, randa an kalno didelę skylę – in tą skylę inlįsta. Jie tuo – in dvarą. Susiieško virvių, padirbo kašių, sako meškaausis Jonas tam, kur tą kūjį turėjo:
– Lįsk tu in tą skylę.
Tas nusileido jau ten kiek sieksnių – tamsu, jam pasidarė baimė. Pakrutino virvę, kad trauktų laukan. Ištraukė jį – sako:
– Tamsu – bijau.
Sėdo kits – ir tas pasibijojo. Dabar sako meškaausis:
– Aš sėsu, o judu mane leiskit, o kad reiks trauktie, tai aš pakrutysu virvę.
Inleido jį in tą skylę. Nusileido ten kiek sieksnių, jau rado šviesą. Žiūri – gražu, laukai, girios, štai riogso ir dailus dvaras. Nuvėjo in tą dvarą, rado vienam pakajuj paną. Sako toj pana:
– Kaip tu, žmogeli, iš ano svieto čion atėjai? Parlėks mano vyras smakas trigalvis, tave sudraskys.
– Tai nieko, aš jo nebijau.
Ne po ilgam jau parlekia smakas. Atėjo in pakajų:
– Kas čia smirda žmogiena?! O, tai tu čia!
O tas meškaausis su savo tąj lazda kaip griebė jam per tais galvas, teip visos trys ir nulėkė. Tą paną tuo – nuvedė pas tą skylę, pasodino in kašių, ir ištraukė anie.
Aina jis ieškot daugiau. Nuvėjo in kitą pakajų – rado kitą paną. Sako toj pana:
– Ko tu čia, žmogeli, atėjai iš ano svieto? Parlėks mano vyras su šešiom galvom – tave sudraskys.
– Aš jo nebijau, aš jau vieną paną nusiunčiau an žemės.
Jau anoj ir džiaugiasi:
– Gal, – sako, – ir mane išgelbėsi.
Ne po ilgam parlėkė smakas su šešiom galvom:
– Kas čia smirda žmogiena? A, tai tu čia! Jau tu mano brolį vieną nužudei – aš tave sudraskysu!
Jiedu jau pradė muštynę. Jis su savo lazdele kaip griebė, teip ir nujėmė visas galvas iš vieno sykio! Jau toj pana linksminasi, sako:
– Da čia mūs yra viena sesuo, ale tą laiko smaks devyngalvis. Mes čia trys seserys, vieno karaliaus dukters, tai kad da aną galėtum išgelbėt. Ale bėda su tuom – baisiai drūtas. Da pas jį stovi drūto vandens bačka ir minkšto vandens bačka, tai kad tu galėtum jais apmainyt.
Tą paną jis vėl pasodino in kašių, ta pana pakrutino virvę, o tie jau ir antrą ištraukė.
Jis nuvėjo pas jauniausią seserį. Toj vėl pamačius sako:
– Ko tu čia, žmogeli, atėjai? Parlėks mano vyras smakas su devyniom galvom, tave sudraskys.
Sako:
– Aš jo nebijau, aš jau tavo dvi šešeri išgelbėjau.
Paskui ėmė tais bačkas perstatė: kur buvo drūtas vanduo, tai jis pastatė minkštąjį, o kur buvo minkštas, tai jis pastatė drūtąjį. Ale jau parlėkė smakas:
– Kas čia smirda žmogiena? Ar tai tu čia, ką mano du broliu nužudei? Jau aš tave čia paimsu, jau tau nieko daugiau nereiks.
Ir pradėjo jiedu kruviną mūšį. Kaip tik davė su tąj lazda, tuo nulėkė šešios galvos, da trys liko. Tas smakas tuo puolė prie tos statinės gert vandens. Jau, kaip tik atsigėrė, pasidarė visai silpnas. Jis kaip davė da sykį – ir tos trys galvos nutrūko! Ėmė išsipjovė iš visų smakų galvų liežuvius, susidėjo in krepšį, nuvedė tą paną pas tą skylę, pasodino in kašių, pakrutino virvę, ir ištraukė paskutinę paną. Dabar tie paklausė:
– Ar jau jūs daugiau nėra?
Sako tos panos:
– Jau daugiau nėr.
Dabar ką jie sumislys? Ėmė prikrovė tą kašų pilną akmenų, nupjovė virvę ir paleido in skylę, sako:
– Kaip jis stovės ten, tai jį užmuš.
O jis buvo pasitraukęs biskį toliau, ir jo nekliudė, liko jis gyvas. Dabar tie su tom panom kalba:
– Ar jūs žinot, in kurią šalį jūs karalystė?
Sako:
– Žinom.
– Na, tai mum turite prisiekt, kad mes jus išgelbėjom, o jei nenorit prisiekt, tai mes jus užmušam.
Tos prisiekė, ir nuvė jie visi in tą karalystę. Tas karalius iš džiaugsmo, kad parvedė dukteris, parašė in visą karalystę žinią, ir tuo jau bus veseilios abiejų.
Dabar grįžkim ano ieškot po žeme. Tas meškaausis pamatė, kad jau tie teip jam padarė, jau jis išeit negali. Ale jis sumislijo: „N’o kur dingo tas senis? “ Aina jis jo ieškot. Atrado tą senį kuknioj, ba jis buvo šėporium tų smakų. Atėjo pas jį ir sako:
– Išnešk tu mane an ano svieto, jei ne – aš tave užmušu. Aš tau ten daviau, o čia visai užmušu.
Jau tas senis nusigando, sako:
– Aik pas tą skylę, rasi trepus ir išlipsi.
Atėjo jis pas tą skylę, rado trepus ir išlipo an žemės. Tos panos jam papasakojo, iš kokios jos karalystės. Aina jis tenai. Atėjo in tą karalystę, in tą karaliaus miestą, atėjo in karaliaus dvarą – jau randa veseilią. Kaip tik atėjo pas anuos, teip ir pradėjo bartis an anų, ką jam smertį norėjo padaryti. Sako:
– Ką jum dabar daryt? Ar jus už tai užmušt, ar ką padaryt?
Tiedu karaliaus žentai puolė jam po kojų, melsdami dovanos. Teip tas karalius sako:
– Kas čia yra?
O toj jauniausia ir gražiausia pana sako:
– Tai šits mus išgelbėjo, ne anie. Aniem mes tik turėjom prisiekt, nes kitaip tai jie būtų mus užmušę.
O karalius sako:
– Ar tu turi kokį ženklą, kad tu jas išgelbėjai?
Jis tuo iš krepšio tuos smakų liežuvius, tuo padėjo: vieno – tris, kito – šešis, o trečio – devynis. Tada jau karalius intikėjo, o anuos, gerai pabaręs, dovano jiems gyvastis. Jis su jauniausia pana susivinčiavojo, o aniedu su anom dviem visi apsiženijo. Jis liko karalium, o anie teip prie jo tarnavo.

PATEIKĖJAS: Juozas Aidukaitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 469-475, Nr. 219
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 219
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal