NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1302&OId=563
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
KARALIENĖ RAGANA
Buvo karalaitė, turėjo močeką raganą. Ta nekentėjo labai savo podukros ir visokiais būdais stengėsi ją apkaltinti prieš tėvą. Vieną sykį nunuodijus pati kuo gražiausį arklį, skundė dukterį karaliui ir vertė jį ją už tai nubausti. Bet karalius atsakė:
– Kumelių turiu daug, man vėl užaugs gražių arklių, o duktė ta man viena, aš nieko jai nedarysiu.
Palaukus kokį laikelį, ragana nunuodijo mylimą karaliaus šunį ir vėl jam skundžia dukterį. Tas vėl atsakė:
– Šunų turiu daug, o duktė ta viena tėra. Aš nieko blogo jai nedarysiu.
Tai karalienė ragana nusprendė kitokiu būdu podukrą nuo savo dvaro nušalinti. Pirm pagadino ją, kad ji kačiuką pagimdytų, o paskui, karaliui išvažiavus į tolimą kelionę, liepė tarnui ją į mišką išvežti, ten ją užmušti, o jos drabužius ir širdį parvežus, jai pačiai į rankas atiduoti.
Karalaitė labai nusistebėjo, dažinojusi, jog močeka leidžia jai pasivažinėti tokiam bjauriam ore. Būdavo gražu, saulutė šviečia, o močeka jos niekur neišleisdavo. Bet įvažiavus jai į mišką, tarnas pasakė turįs ją nugalabyti, o močekai karalienei jos drabužius ir širdį parvežti. Karalaitė ėmė prašyti jai gyvastį palikti. Tarnas susimylėjo. Nuvilkęs tik ją nuogą paleido į mišką, o užmušęs kartu iš namų pabėgusį šuniuką, išėmė jam širdį.
Karalienė ragana, imdama iš tarno rankų podukros drabužius, žvilgterėjo į širdį ir tarė:
– Mat kokia jos širdis! Juoda kaip šunies.
Karalaitė, miške begyvendama, susilaukė kačiuką. Mat buvo teip jau močekos raganos pagadinta. Tas kačiukas, truput ūgterėjęs, ėmė bėgioti po mišką ir užėjo į kitą karalystę. Seniau nebuvo tokių didelių karalysčių kaip dabar, seniau karaliai daug mažiau žemės teturėdavo, nes jie visi tebuvo kunigaikščiai.
Toje kitoje karalystėje užeidavo kačiukas į karalaičio virinę. Ten pavogęs nuo virėjų kokį gardų kąsnelį, parnešdavo motinai
į girią. Ilgainiui virėjams pakyrėjo toki vagystė, ir nusprendė pasaugoti vagį. Netrukus ir pasisekė jiems nutverti vagiant vargšą kačiuką. Jau norėjo jį mušti, kaip jis prabilo žmogaus balsu:
– Nemuškite manęs, veskite geriau prie savo karaliaus.
Virėjai, persigandę, nes nebuvo lig šiol regėję žmogaus balsu kalbančio kačiuko, nunešė jį prie savo karalaičio. Tam tarė vėl kačiukas:
– Nebausk manęs! Aš tau padėsiu prie panų važiuoti, tik man duok motinai nunešti valgyti!
Karalaitis liepė jam prie uodegos pririšti luobinėlę, tokią skrynelę iš tošies. Ir teip ėmė dabar kačiukas savo motinai valgį nešioti. Kaip prinešė užtektinai, pasirengė su karalaičiu važiuoti į kitą karalystę panų ieškoti.
Nuvažiavo pas vieną karalių, kurs turėjo tris dukteris. Vyresniosios dvi karalaičiui nepatiko, tik jaunylę trečią pažadėjo vesti. Vyresniosios dvi labai užsirūstino ant karalaičio už tokį jų paniekinimą. Kačiukas, palikęs besėdąs po karalaičio lova, užgirdo, kaip jos dvi šnekėjo:
– Pripilsime,– sako, – karalaičiui tručyznos i lovą. Kaip atsiguls, tenumiršta.
Teip padariusios, jos dvi, kaip buvo žadėjusios, tuoj išėjo. Pagrįžusiam karalaičiui neleido gulti kačiukas į jam paskirtą lovą, bet liepė atsigulti į karaliaus sūnaus lovą. Paskiaus pagrįžęs karaliaus sūnus, atradęs savo lovą užimtą, nebežadino svečio ir gulo į jo lovą. Naktį atėjusios pažiūrėti karalaitės atrado brolį nebegyvą. Paėmė jos peilį, papjovė lavoną, o kruviną peilį padėjo prie šono karalaičio svečio ir, dar jam rankas sukruvinus, išėjo atgal į savo pakajus.
Ant rytdienos senasiai karalius, dažinojęs apie nužudymą savo sūnaus, liepė karalaitį svetį suimti ir pakarti. Kačiukas, priėjęs prie baisiai persigandusio ir nuliūdusio karalaičio, tarė:
– Kaip ves tave karti, imk mane su savimi. Jeigu man pažadėsi paimti už pačią mano motiną, tai aš tave nuo myrio išgelbėsiu.
Karalaitis pažadėjo kačiukui vesti jo motiną. Kačiukas visiems sūdžioms apsakė, kad ne jo karalaitis buvo užmušėju karaliaus sūnaus, bet dvi vyresniosios karaliaus dukterys. Labai užsirūstinęs senasiai karalius liepė vieton karalaičio svečio pakarti savo dvi vyresniosias dukteris ir meldė karalaitį vesti trečiąją jaunylę.
Bet karalaitis, atmindamas pažadėjimo, duoto kačiukui, neėmė jos ir bėgo kartu su savo kačiuku namon.
Pagrįžus jiems namon, kačiukas liepė karalaičiui sukviesti ant veselijų svečius, svotus, svočias, pamerges. Karalaitis, manydamas, jog turės vesti katę, liepė tarnams į savo rūmą prinešti daugybę kačių. Kačiukas, išvydęs tokius svečius, paėmė botagą ir visas išvaikė:
– Reikia sukviesti karalių ir karalienių,– tarė jis karalaičiui.
Karalaitis, kviesdamas visus kaimynus, pakvietė ir kačiuko motinos tėvą su jo žmona – karaliene ragana. Prireikė kaip reikiant priimti didelį skaitlį svečių. Laukė karalaitis su kačiuku paskirtos veselijai dienos. Kačiukas pamokė tarnus, pasibaigus puotai, atimti nuo visų torielkas, tik palikti tą vieną, kuri stovės prieš karalienę raganą.
Susirinkus svečiams, kačiukas nubėgo į mišką ir atvedė savo motiną, užsidengusią vien tik tošimis ir lapais. Kaip karalaitis-ją aptaisė, paliko ji dar gražesnė ir skaistesnė už ano karaliaus duktę, kurią pirm karalaitis buvo norėjęs už pačią paimti. Dabar karalaičiui džiaugsmas buvo neapsakomas, ypač kad jis pirm vis buvo manęs, jog reiks jam katę vesti.
Pasibaigus puotai, kaip tik tarnai atėmė visus indus, kačiukas stapt užšoko karalienei raganai ant galvos ir išdraskė abi aki, mesdamas jas į prieš ją stovinčią torielką. Vos akys atsirado ant torielkos, kaip kačiukas pavirto į gražų gražiausi karalaitį – žmogų. Mat karalienė ragana buvo jį savo akimis pagadinusi.
FIKSAVIMO METAI: 1981
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 108