NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1303&OId=564
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
KAIP ANIOLAI DANGUJE GIEDA
Nuėjo vienas ūkininkas lankyti savo brolį, gyvenanti už miško. Oras buvo gražus ir šiltas, kaip visuomet vasarvidyj, dangus giedras, todėl, nors ir vėlu, bet ūkininkas pasirengė namon grįžti tą patį vakarą gerai žinomu sau takeliu per mišką. Teip jam beeinant, vieton paprasto, gerai pažįstamo miško atsirado kelmynė švendrynė tarp balių, miškas tankus, o tarpe jų stovįs didelis žmogus. Buvo tai pačiame nakties viduj. Ūkininkas tuoj numanė, jog jį piktasiai ima vedžioti, todėl, neilgai mislydamas, nusiėmė rožančių ir uždėjo bestovinčiam prieš jį milžinui ant kaklo. Akimirksnyje bala, kelmynė ir švendrynė pranyko, atsirado vėl paprasti takai. Milžinas teipogi sumažėjo į paprastą, nors ir labai baisų žmogų. Ūkininkas, numanęs, jog tuo rožančiaus uždėjimu įgijo valią ant piktojo, vedasi namon jį su savimi. Tas, norėdamas žmogų apgauti, būk tai jam dėkavoja už išvedimą ant sauso kelio, bet sykiu ir meldžia jį paleisti, tai yra nuimti nuo kaklo jam rožančių.
– Dėku tamstai, dėku, – taria,– išvedei mane ant sauso kelio. Kad ne tamsta, būčiau dūkinėjęs po mišką, braidęs po balas. Tik paleisk mane dabar.
Ūkininkas, neklausydamas jo maldavimų, vedė jį su savimi. Jiems namo pagrįžusiems, kaip tik tarnaujanti mergelė užžibino šakalį ir juos apšvietė, tuoj puolo apalpusi iš išgąsčio, – teip jai baisus pasirodė šeimininko svečias. Ant rydienos ir pačiai šeimininkei svečias ne per daug patiko, bet vis jau nebuvo teip baisus, kaip vakar. Dar dieną ir naktį pergyvenęs su rožančiu ant kaklo, svečias ėmė vis gražyn eiti, nors nuolat meldė ūkininko jį paleisti. Trečioje dienoje ūkininkas, išsivedęs svetį į laukus, klausė:
– Ar nežinai, bičiuli, kaip ten danguje yra? Gal girdėjai, kaip aniolai gieda?
Svečias atsakė:
– Kodėl nežinosiu. Ne sykį esu girdėjęs aniolus giedant.
– Tai užgiedok man, kaip jie,– prašė ūkininkas.
– Užgiedočiau,– vėl tarė svečias, – bet tamsta, užgirdęs jų balsus, nedaturėsi.
– Kentėsiu, kaip galėsiu, tik giedok! – meldė vėl šeimininkas.
Kaip svečias užgiedojo, šeimininkas nuo to balso virto apalpęs. Po kokios valandos atsikvošėjęs ūkininkas vėl meldė, kad jam jo svečias užgiedotų kaip arkaniolai. Tas vėl jam tarė:
– Geriau paleisk mane, nes iš tikrųjų jau šįkart nedaturėsi.
Ūkininkas vėl jam sako:
– Kentėsiu, kaip galėsiu. Tik giedok!
Užgirdęs arkaniolų balsus, ūkininkas teip persigando, jog jau dvi valandos išėjo, kol jis atsipeikėjo. Atsigavęs vėl ėmė prašyti, kad svečias jam užgiedotų, kaip serapinai. Svečias vėl prašė jį paleisti, baugino, jog serapinų balsas dar baisesnis, bet ūkininkas neliovėsi prašęs.
– Kentėsiu, kaip galėsiu, – sakė,– tik giedok.
Šįkart gal ir pusė dienos išėjo, kol žmogus atsigavo. Prabudęs išvydo savo svetį baltą kaip sniegą. Žvakės žiba aplink jį, o jis pats klupi ir meldžiasi. Išvydęs, jog žmogus atsigavo, tarė jam:
– Mat dievas mano balsą užgirdo. Susimylėjo ant manęs. Priima atgal į dangų, iš kurio buvau išmestas. O tu, žmogeli, eik dabar namon.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 193-195, Nr. 109
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 109