NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1305&OId=565
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
DRĄSI VIENSĖDŽIO DUKTĖ
Buvo viensėdis turtingas. Turėjo dukterį. Tėvams išvažiavus, duktė pasikvietė sodžiaus mergaites pas save vakarauti. Viešnias mylėti pataisė ji daug virtienių ir pastatė ant ugnies virti. Tuo tarpu vienai viešniai bemezgant nukrito virbalas. Užsižibino ji šakalį pasišviesti ir šviesdama pagal aslą išvydo papeliučkyj gulintį vyrą su čebatais. Tuoj ji pašnibždėjo draugėms, ką pamatė:
– Kavalieris! Jos kavalieris guli pasislėpęs papeliučkyj, – šnibždėjo viena kitai.
Pasipiktinusios visos susibūrė išeiti. Šeimininkė meldė jų palikti, bet tos, nieko neklausydamos, išsiskirstė. Nuliūdusi šeimininkė įsipylo į bliūdą virtienius ir sėdos valgyti. Jai bevalgant, išlindo iš po pečiaus užsislėpęs žmogus, paėmė šakalį ir drožinėja. Mergelė persigandusi klausia:
– Ką čia tamsta darai?
Žmogus, nenustodamas drožti, atsakė:
– Lupsiu tau skūrą, sagstysiu tais medeliais.
Mergelė, iš baimės nežinodama, ką bedaryti, atsakė, visa drebėdama:
– Tai valgyk dabar nors tų virtienių.
Žmogžudys atsisėdo valgyti, o mergelė galvojasi tik, kaip jai iš tos nelaimės išsisukti. Pavalgęs žmogžudys prisakė mergelei vesti parodyti, kur jos tėvų pinigai užslėpti. Mergelė nuvedė jį į klėtį, kur stovėjo aukšta skrynia, pripilta truput žirnienių miltų ant pat dugno. Atvožus viršų, mergelė liepė žmogžudžiui lenkties ir semti pinigus. Kaip jis tik pasilenkė, ji, nutvėrus jį už kojų, dar pastūmė į vidų ir, užvožus viršų, greitai užrakino.
Tuo tarpu kiti žmogžudžio draugai jau įsikasė į vidų per triobos pamatą. Mergaitė, tą išvydus, pagriebė šoblę, nes jos tėvai, gyvendami viensėdijoje, visokių ginklų buvo prisitaisę. Tuoj pirmam, kurs buvo įsikišęs, nukirto ji galvą, o paskui ir jo kūną per tą pačią skylę įtraukė į vidų. Kits žmogžudys, kurs buvo belipąs paskui pirmo, klausė:
– Ar tu jau įlipai?
Mergelė vietoje nužudyto atsakė storu balsu:
– Jau, jau! Lipk ir tu greičiau!
O kaip tas tik įkišė galvą, tuoj ji jam šoble per sprandą. Tokiu būdu mergelė nugalabijo daugybę žmogžudžių. Paskutinis, išvydęs kraujį, bėgantį per pamatą, suprato, kad jau čion negerai atsitiko, ir pabėgo.
Tėvai pagrįžę atrado dukterį gyvą, tik krūvą nugalabytų žmogžudžių gryčioje ir vieną klėtyje skrynioje užtroškusį. Džiaugėsi labai, jog dukteriai pavyko nuo jų atsiginti.
Rudenį ėmė prie mergelės lankyties kavalieris. Nors mergelei jis ir netiko, bet tėvai vertė ją tekėti už jo, nes buvo labai išsigyręs savo turtais. Mergelė ilgai spyrėsi, bet pagaliaus sutiko su tėvų norais. Norėdama datirti, koks jis žmogus, tas jos kavalieris, ir kur gyvenąs, teip primylėjo jį atvykusį arielka, jog jis visai pasigėrė. Jo arkliui po balnu pririšė žirnių maišiuką praardytą ir leido jį namon joti vėlai nakčia. Jam išjojus, anksti nuo ryto pasirengė mergelė į kelionę. Ilgai ilgai turėjo ji eiti, vis sekdama taką, kuriu ją išbirę žirniai vedė. Pagaliaus priėjus didelį, tankų mišką, rado ji didelius, bet tuščius namus. Stovėjo ten daug lovų. Visos buvo prastesnės anų mergelės nukirstų žmogžudžių, tik pačioje gražiausioje lovoje gulėdavo tas žmogžudys, kurs tada buvo pabėgęs ir už kurio dabar vertė tėvai mergelę tekėti.
Nieko tuose namuose neradusi, mergelė pasislėpė po viena iš tų lovų ir laukia, kas atsitiks. Neilgai trukus parjojo pažįstamas jai gerai žmogžudys ir parsivežė su savimi gražią paną. „Nu, palauk, – mislija sau, po lova gulėdama, mergelė, – dabar aš visus tavo darbus pamatysiu”. Žmogžudys, visai girtas, užklausė tuoj savo panos:
– Ką gi misliji tu dabar čia pas mane daryti?
Pana atsakė:
– Ką bedarysiu? Paėmei mane už pačią, tai ir gyvęsiu su tavim.
– Ka ka ka! – baisiai nusijuokė žmogžudys.
Pasiėmė kirvį ir nukirto panai galvą. Paskui, pamatęs ant jos rankos puikų žiedą, ėmė jį mauti nuo piršto. Movė, movė, bet girtam nesisekė. Pamatęs nieko nepadarysiąs, pagriebė vėl kirvį ir nukirto pirštą su visu žiedu. Tas pirštas tiesiog nuriedėjo po ta lova, kur mergaitė gulėjo. Žmogžudys ėmė ieškoti, bet neradęs pasakė:
– Tegul jis ten sau guli, kur nukrito. Vis tiek neprapuls. Niekas iš ten jo nepaims, o aš išsimiegojęs rytoj jį atrasiu.
Teip pasakęs, gulo tuoj į lovą ir ėmė baisiai knarkti miegodamas. Mergelė, išgirdusi jį užmigusį, išlindo iš po lovos, įsidėjo į kišenę nukirstą pirštą su žiedu ir grįžo namon.
Tėvai taisėsi jau veselijas jai kelti. Mergelė tylėjo ir sutiko su visu, ką tik tėvai jai liepė.
Atėjo šliūbo diena. Jauniejie, pagrįžę iš bažnyčios, susėdo greta prie stalo. Aplink jų – kiti svečiai. Bevalgydama ir be gerdama jaunoji ėmė svečiams apsakinėti, jog ji girdėjusi, kokioje ten girioje esą dideli namai. Tuos namus valdąs baisus žmogžudys, kursai vis suieškąs sau gražias mergeles, jas vedąs ir paskui joms galvas nukertąs. Jaunasiai ėmė labai pykti už tokią kalbą. Nenorėjo nė klausyti. Paskui sakė, jog vis tai grynas melas: tokių žmogžudžių niekuomet nebuvo ir nebus. Tada jaunoji paprašė svočios, kad ją greitai parsėstų nuo jaunojo, ir, išėmus iš kišenės nukirstą pirštą su žiedu, sviedė jį prieš visus ant stalo, šaukdama:
– Štai ženklas, jog aš tikrai žinau, kad tu žmogžudys!
Jaunasiai ištraukęs peilį ir dūrė į jaunąją, bet per svočią nepataikė. Susirinkę jaunosios giminės puolo tuoj prie žmogžudžio, suėmė jį su visais jo svotais ir nugalabijo. Mergelė, palikusi liuosa, netrukus ištekėjo. Kavalierį jai tėvai leido pačiai išsirinkti.
FIKSAVIMO METAI: 1981
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 110