NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1308&OId=566
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
PONAITIS IR VELNIAS
Ėjo keliu labai nuvargęs ponaitis. Blogutis, alkūnės nudriskusios. Sutinka žmogų. Tas jam sako:
– Ponel, imk mane už vežėjį.
– Ko aš tave imsiu, – atsakė ponaitis, – pats vietos neturėdamas.
– Vis tiek tik imk, – atsako žmogus.
– Jeigu teip jau nori – keliaukime kartu! – sako jam ponaitis.
Eina abudu. Truputį paėję, rodo žmogus ponaičiui:
– Žiūrėk, muštinis guli ant kelio. Pakelk!
Ponaitis muštinį pakėlo, įsidėjo į kišenę ir eina toliau. Susitinka jie žydą važiuojantį nudvėsusia kumele, barškančiuose ratuose. Žmogus vėl taria ponaičiui:
– Derėk nuo žydo kumelę ir ratus.
– Ko aš derėsiu, pinigų neturėdamas! – atsako ponaitis.
– Tik derėk! – liepia jam žmogus.
Ponaitis ėmė derėti ir nupirko nuo žydo už muštinį ratus ir kumelę. Žmogus liepė ponaičiui įsisėsti į ratus ir važiuoti vieškelin. Pats pirmiau nubėgo. Priėjęs prie karčemos gražios ir didelios, liepė žydui šluoties ir valyties, sakydamas:
– Tuoj atvažiuos čia pats karalius, kurs, niekam nežinant, važinėjasi savo karalystės apžiūrėti.
Atvykus ponaičiui, žmogus išbėgo jį sutikti. Įvedė jį į karčemos gražiausįjį kambarį, o arklį su vežimuku liepė į kūtę įvažiuoti.
Jiems karčemoje bebūvant, nakčia atbrazdėjo pats gubernatoris dvylika arkliais ir puikioje karietoje. Gubernatorio tarnai ėmė belsti prie durų. Žmogus išėjęs įniko barties:
– Čia karaliaus apsinakvota! Kaip drįstate teip belsti!
Nusiminusį gubernatorį liepė visgi įleisti į karčemą, o jo puikią karietą ir dvylika žirgų priimti į kūtę. Paskui, priėjęs prie savo ponaičio, sako:
– Rūkyk cigarus!
– Ko aš rūkysiu, kad neturiu, – atsako jam ponaitis.
Žmogus, išbėgęs per gubernatorio kambarį, įnešė tuoj auksinę žėrinčią cigarnicą su cigarais.
– Kviesk, – sako, – gubernatorį kortoms lošti!
– Kaip aš lošiu, – sako ponaitis, – kad neturiu nė kortų, nė pinigų.
– Tuoj bus viskas, – atsakė jam žmogus ir už trumpos valandos ant pečių užsidėjęs įvilko aukso du maišu ir kortas.
Per visą naktį lošė ponaitis su gubernatoriu ir laimėjo nuo jo karietą, dvylika arklių ir visus drabužius. Gubernatorį paliko vienmarškinį.
– Dabar, – sako žmogus ponaičiui, – per visus metus nešluostyk nė glities, nesiprausk ir plaukų nė barzdos nešukuok.
Praslinkus metams, veda žmogus ponaitį prie gubernatorio dukterų. Dvi vyresniosios nepanorėjo į tokį baisų, nenusipraususį ir apžėlusį žmogų ir pažiūrėti. Jaunesnioji pažadėjo už jo tekėti.
– Dabar nusiprausk, susišukuok, apsitaisyk, – sako žmogus ponaičiui, – ir vėl ateik prie savo panelės.
Dvi vyresniosios, pamačiusios, kaip jis paliko gražus, iš pavydo pasikorė. Jų dalys teko jaunesniajai. Tada sako žmogus ponaičiui:
– Tai mano visas uždarbis: tos dvi dūšios tai mano kumelės. Pastačiau aš tave ponu, tu dabar mane pastatyk!
Tą pasakęs, žmogus išėmė bažnyčios didžiąsias duris, liepė ponaičiui pasiimti švęsto vandens ir krapylą ir užsėsti ant durų.
– Nunešiu aš tave į pragarą, – sako jis, – tada tik šlakstyk ir šlakstyk švęstu vandenimi, kol pragaro vyresnysiai (Luciperis) nepabėgs. Tada man teks jo vieta, ir aš būsiu ponu.
Kaip žmogus liepė, teip ponaitis ir padarė. Šlakstė ir šlakstė, kol Luciperis cipt vipt ir neišlėkė iš pragaro. Tada ponaitis vėl atsirado prie savo panelės, o bažnyčios durys, krapylas ir švęstas vanduo ant vietos.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 111
©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 111