NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1310&OId=568
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
KARALAITIS – SAULĖ KAKTA, MĖNUO PAKAUŠIS, VISA GALVELĖ ŽVAIGŽDELĖMIS APSAIGYTA
Jojo karaliūnas per lauką. Trys seserys rovė linus. Pamačiusi karaliūną jojant, vyresnioji sako:
– Kad jis mane vestų, aš jam iš vieno kviečio grūdo pyragą iškepčiau.
Antroji sako:
– Kad jis mane vestų, aš jam iš vieno pluošto drobę išausčiau.
O trečioji, pati jaunoji, sakė:
– Kad jis mane vestų, aš jam tokį vaikelį pagimdyčiau: saulė kakta, mėnuo pakaušis, visa galvelė žvaigždelėmis apsaigyta.
Karaliūnas nepaėmė nė tos, kur ketino iš vieno kviečio grūdo pyragą iškepti, nė tos, kuri žadėjo iš vieno pluošto drobę išausti, paėmė tik tą, kuri žadėjo tokį gražų vaikelį pagimdyti.
Netrukus po veselijos prisėjo karaliūnui išvažiuoti į tolimą kelionę. Išvažiuodamas liepė savo pačiai, jeigu ji pagimdytų tokį vaikelį, kaip buvo ketinusi, jam tuoj žinią duoti. Gimus vaikui, karalienė tuoj įdavė tarnui raštą ir liepė važiuojant neapsinakvoti pas kokius bajorus, kad rašto neatmainytų, bet tik pas prastus žmones.
Tarnas važiuodamas neapsinakvojo pas bajorus, bet pas laumę raganą. Jam užmigus, išėmė laumė ragana raštą, kurį jis vežė, ir perskaitė. Atradusi karaliūnienės parašyta, jog jai gimęs vaikas: saulė kakta, mėnuo pakaušis, visa galvelė žvaigždelėmis apsaigyta, laumė ragana sunaikino tą raštą, o pasiuntiniui įdėjo kitą su žinia, jog karaliūnienei gimė vaikas: meška kakta, vilkas pakaušis, visa galvelė driežloms gyvatėms apsaigyta.
Karaliūnas, gavęs žinią apie gimimą tokio vaiko, nuliūdo labai, bet parašė, jog kol jis nesugrįš, tegul vaikas auga ir niekas jam nieko pikto nedaro.
Grįždamas pasiuntinys vėl apsinakvojo pas laumę raganą. Ta, jam užmigus, vėl perskaitė raštą ir, tą sunaikinus, įdėjo kitą. Tame rašte liepė karaliūnienei tuoj vaikelį nužudyti.
Karaliūnienei labai gaila buvo tokio gražaus sūnelio, bet, bijodama savo vyro, teikėsi jo paliepimą išpildyti. Nunešė vaiką pirm į arklių kūtę ir įmetė jiems po kojas. Tikėjos karaliūnienė, jog arkliai jos vaiką nuspardys. Bet arkliai, išvydę tarpe savęs karaliūno sūnų, nutarė nieko blogo jam nedaryti. Suklupę tik visi apie kūdikį ir pūkštė, tai yra šildė savo kvėpavimu.
Ant rytojaus į kūtę atėjusi karaliūnienė atrado sūnų kuo sveikiausį. Nežinodama, ką bedaryti, nusprendė įmesti jį ant nakties į jaučių kūtę, kad jaučiai jį subadytų. Bet ir jaučiai tuoj pažino karaliūno sūnų ir susitarė nieko blogo jam nedaryti. Suklupo teip pat, kaip arkliai, ir pūkštė ant kūdikio. Atradus vėl iš ryto sūnų sveiką, karaliūnienė metė dar jį į karvių kūtę. Ir tos jam nieko blogo nedarė. Paskui buvo dar įmetusi kiaulėms, kad suėstų, žąsims, kad sužnaibytų, bet vaikas vis liko sveikas. Nežinodama jau, ką bedaryti, liepė sukalti iš medžio skrynutę, įdėjo ten kūdikį ir įmetė į jūrą. Ant rytojaus žiūri – kūdikis guli gyvas ant jūros krašto, vilnių išplautas, o prie jo stovi ubagė. Karaliūnienė, nežinodama, ką bedaryti, užmovė savo sūnui ant galvos kepurėlę ir atidavė ubagei, tardama:
– Augink tu mano sūnų, kol karaliūnas nepakels didelių pietų ir nesukvies daug svečių. Ant tų pietų parvesk tu man ir mano vaiką.
Perslinkus keliems metams, sugrįžo karaliūnas į savo karalystę ir sukvietė daugybę svečių. Per pietus karaliūnas tarė:
– Kas perskaitys riešučių dvi bački, tam atiduosiu pusę karalystės.
Visi svečiai nutilo. Nė vienas nenorėjo apsiimti tokį sunkų darbą. Tik šokt nuo pečiaus ir nušoko gražus vaikiukas su kepurėle, šaukdamas:
– Aš, aš, karaliūne, perskaitysiu!
Tuoj įritino bačkas, ir vaikas ėmė dainuodamas skaityti vis po du riešutu:
– Jojo per lauką karaliūnas, du riešutu. Trys seserys rovė linus, du riešutu. Vyresnioji sako, du riešutu: „Kad jis mane vestų, - sako, du riešutu, - aš jam iš vieno kviečio grūdo, - sako, du riešutu, sako, - iškepčiau pyragą”, - du riešutu. Antroji sako, du riešutu: „Kad jis mane vestų, – sako, du riešutu, – aš jam iš vieno pluošto, – sako, du riešutu, sako, –išausčiau drobę”, – du riešutu. Trečioji sako, du riešutu: „Kad jis mane vestų, – sako, du riešutu, – aš jam pagimdyčiau, – sako, du riešutu, – toki vaikelį, – sako, du riešutu: – saulė kakta, – sako, du riešutu, – mėnuo pakaušis, – sako, du riešutu, – visa galvelė, – sako, du riešutu, – žvaigždelėms apkaišyta”, – sako, du riešutu...
Ir, tokiu būdu vis toliau riešučius beskaitydamas, vaikelis apsakė susirinkusiems, kaip tarnas žinią nešė, kaip pas laumę raganą apsinakvojo, kaip ta laiškus sumainė, kaip paskui motina gailėjosi jį žudyti, kaip į visokias kūtes jį mesdavo, kaip ubagei pavedė auginti. Pagaliaus, baigdamas riešučių skaitymą, nusimovė kepurėlę – visą rūmą nušvietė, ir visi pažino, jog jis karaliūno sūnus.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 112
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 112