NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1312&OId=570
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
TRYS BROLIAI
Buvo du broliu bagotu ir vienas biednas. Tas biednasiai vadinosi Šustas. Sugavo jis žabanguose vilką ir, parsivedęs namon, pririšė gryčioje. Ateina bagotūs broliai lankyti biedną ir klausė:
– Ką tu čion laikai prisirišęs?
Šustas atsako:
– Avikirpą.
Broliai klausia:
– Ar geras tas avikirpas?
– Labai geras, – atsako Šustas: – man jis labai gerai aveles kerpa.
– Tai paskolink mums jį, – sako bagotiejie.
– Gerai, imkite, – atsakė biednasiai.
Vienas iš brolių, parsivedęs vilką, įleido į avinyčią. Ant rytojaus nuėjęs atrado visas avis papjautas. Ateina prie jo antrasiai brolis ir klausia:
– Na, ar gerai tau aveles nukirpo?
– Labai gerai, – atsako antrasiai.
– Tai duok ir man jį namon parsivesti, – sako tas brolis, kurs buvo prie kito nuėjęs.
Brolis davė, o vilkas ir antram broliui visas aveles papjovė.
Supykę ant Šusto, susitarė bagotiejie broliai nueiti prie jo ir jį išlupti. Tas tuo tarpu, įmetęs kelis grašius į mėšlą, kur jo pusgyva kumelė stovėjo pririšta, rankomis graibė po tą mėšlą, rinkdamas iš jo pinigus. Broliai, atradę jį teip bedirbantį, klausė:
– Ką tu čia darai?
– Šit, – sako Šustas, – kad turėčiau kuo geriau paliuobti savo kumelę, daugiau pinigų rasčiau, o dabar štai tik tokius menkus grašgalius.
– Tai paskolink mums savo kumelę.
Šustas sutiko. Broliai, pirm vienas, paskui antrasiai, pririšę kumelę prie savo lovų, šėrė, kaip įmanydami, ir kaip neieškojo, o mėšle vis pinigų nerado. Suprato, jog Šustas vien juos apgaudinėja, ir vėl susitarę ėjo jį bausti.
Tuo tarpu Šustas, užmušęs koki žvėrelį, prileido pilną pūslę jo kraujo ir pririšo savo žmonai tą pūslę prie šono. Paskui, būk tai supykęs, ėmė ją barti ir dūrė jai peiliu i šoną. Kraujas kliu kliu kliu ėmė bėgti. Žmona apsimetė negyva. Tame laike įėję broliai pamatė pilną gryčią kraujo ir negyvą su perdurtu šonu moterę. Bet Šustas tarė jiems nenusiminęs:
– Aš turiu tokią triūbelę: kaip tik pridėjęs žmonai prie krūtinės patriūbysi, ji tuoj atgys.
Iš tikrųjų: brolių akyse pridėjo žmonai triūbelę prie krūtinės ir kaip tik užtriūbijo triū triū triū, žmona ir atsikėlo. Broliai ėmė Šustą prašyti paskolinti jiems tą triūbelę. Šustas paskolijo. Pirmasiai brolis, parnešęs namon, tuoj ėmė barti savo žmoną, o paskui ir nudūrė ją. Triūbijo ir triūbijo, pridėjęs žmonai prie krūtinės triūbelę, bet žmona nebeatgijo. Išnešė negyvą į kamarą, o atėjusiam jo klausti broliui pasigyrė pagydęs žmoną. Tai ir tas, parsinešęs namon triūbelę, teipogi nudūrė savo žmoną, bet, neįstengdamas jos atgaivinti, nubėgo pas brolį, ir abu susitarė Šustą šįkart nužudyti.
Nusinešė jie didelį maišą ir, įkišę Šustą į jį, vežė į ežerą skandinti. Nuvažiavę rado aketę užšalusią. Turėjo grįžti broliai namon pasiimti kirvį. Pasilikęs ant aketės krašto, Šustas ėmė balsiai raudoti:
– O dieve mano, nemoku skaityti nė rašyti, o nori mane karaliumi padaryti.
Užgirdęs tokius žodžius pro šalį važiuojąs žydas su gelumbės kromu, sako:
– Aš moku rašyti ir skaityti. Pasakyk tik man, kaip palikti karaliumi.
Šustas atsakė:
– Atrišk maišą ir lipk mano vietoje. Tylėk, kentėk, nieko nesakyk, kas ir neatsitiktų, tai ir paliksi karaliumi.
Kromininkui įlipus į maišą, Šustas užrišo maišą, o pats, įsėdęs į jo vežimą, pagrįžo namon su visu kromu. Broliai, sugrįžę prie aketės, iškirto ledą ir sviedė maišą į vandenį.
<...>
Namon sugrįžę, broliai atrado Šustą jo trioboje, kur jis visas sienas ir tvoras gelumbėmis buvo apkabinęs. Broliams, tą išvydusiems ir nusistebėjusiems, Šustas tarė:
– Kad būčiau didesnį maišą pasiėmęs, būčiau dar daugiau gėrybių parsivežęs.
Broliai ėmė prašyti Šustą juos vežti skandinti i ežerą. Šustas sutiko. Broliai pasisiuvę kuo didžiausius maišus ir užsimovė. Šustas nuvežė juos į ežerą ir įmetė į aketę. Broliai paskendo, o jų visa gerybė kliuvo Šustui.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 113
©: Kolekcija Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 113