NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1316&OId=572
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[TARNAUJA UŽ TRIS SPRIGES]
Buvo vienas ponas dideliai šykštas ir piktas ir negalėjo gauti dėl savęs šeimynos. Po metų galo važiavo jis į miestą ieškoti dėl savęs šeimynos. Mieste tam sutiko jis žmogų ir klausė:
– Ar negalėtum stoti prie manęs už vaikį?
Ans atsakė:
– Galėčiau.
Ir anie surokavo važiuoti namo. Parvažiuojant ponas klausė:
– Kiek norėsi algos ant metų?
Žmogus atsakė:
– Aš nieko daugiau nenorėsiu, tik pazvalyki man tris kartus tau spriegti su sprige į kaktą.
Ponas pamislijo: „Kad iš to nieko nebus, jeigu ans ir sprigs man tris kartus su sprige i kaktą. Aš vis paliksiu gyvas, o algos už tą mokėti nebereiks”. Ir tokiu būdu jie surokavo.
Parvažiavęs namie, ponas padėjo jam valgyti. Vaikis suvalgė vienas lig su penkimis žmonėmis, o užduotą darbą dirbo lig su septyniais. Par visus metus viernai tarnavo ir, ką tikt ponas uždavė, viską nudirbo.
Bengiantis metams, ponas susigriebė, kad blogai, todėl ėjo jis prie savo susiedų klaustis rodos, ką su vaikiu turi daryti. Susiedai aną pamokė užduoti tokį darbą, kokio tas diktas vaikis negalėtų nudirbti.
Ponas uždavė visokius sunkius darbus, o tarnas viską atliko. Pagaliaus uždavė užvis sunkesnį. Liepė atimti duonį nuo velnio, kurs valdė ano ežerą per ilgus metus, nemokėdamas nė kokios duonies.
Vaikinas atsakė:
– Gerai, aš eisiu.
Ir, pasiėmęs saują lunkų*, išėjo. Nuėjęs atsisėdo ant krašto ežero, nusiavė kojas, prisirišo prie piršto šmotelį lunkų ir pradėjo vyti apvartį*. Tuojaus išbėgo ežero ponas ir paklausė jo:
– Ką tu dirbi?
Vaikis atsakė:
– Veju virvelę. Kaip nuvysiu, užrauksiu ežerą ir tame ežere jumis visus, kad niekur negalėsite beišeiti.
Ponas ežero klausė:
– Meldamasis, už ką tu rauksi mumis? Ką mes tau pikto padarėme?
Vaikis atsakė:
– Už tai, kam jūs, per teip ilgą laiką valdydami ežerą, neužmokate prigulinčios duonies mano ponui.
Velniukas vėl tarė:
– Meldamasis, nerauk – mes užmokėsime, kiek tik tau reikės.
Velniukas nuėjo į ežerą ir apsakė savo draugams, ką regėjęs. Anie jį pamokė:
– Grįžk atgal ir pasakyk: „Kursai greičiaus apibėgsime aplink ežerą: jei tu – aš tau užmokėsiu duonį, kiek tau reiks, o jei aš pirmiaus, tai nieko nebegausi”.
Vaikis atsakė:
– Kame man pradėti su tavimi bėgtis! Tu ir mano mažąjį broliuką nepaginsi.
Vaikis nuėjo i krūmą, sugavo du zuikiu. Vieną įsikišo į maišeli ir nuėjo pas ežerą ir pakavojo krūmelyj pas ežerą, antrą, paėmęs į rankas, nuėjo nešinas pas ežerą. Tuojaus atbėgo velniukas ir susitarė bėgtis. Vaikis paleidę vienkart su velniuku zuikį, kursai beregiant pabėgo į krūmelius, o velniukas – į rinkį ežero. Vaikis paėmė iš maišelio antrą zuikį ir pamatė perbėgant uždykusį * velniuką. Glostydamas zuikį, tarė:
– Mano brolelis nabagėlis uždyko*, teip greitai bebėgdamas aplinkui ežero.
Velniukas perbėgęs norėjo išmislyt kitą užduotę, bet vaikis tarė:
– Ne, dabar aš tau duosiu, ne tu man. Ateik rytoj.
Antrą dieną vaikis, paėmęs kumelę, nuėjo vedinas pas ežerą. Tuojaus atbėgo ir velniukas.
– Kurs greičiaus nunešva par viorstą tą kumelę. Jei aš, – tarė vaikis,– tai duosi man duonį, kiek aš pareikalausiu, jei tu, tai man nieko neduosi.
Pirmiaus velnias, paėmęs kumelę, užsidėjo ant pečių, suėmė už kojas ir, žengęs du žingsniu, suklupo. Vaikis tarė:
– Aš greičiaus nunešiu įspraudęs į kojų tarpą, kaip tu ant pečių.
Vaikis antsisėdo ant kumelės, nujojo par viorstą ir sugrįžo, tardamas:
– Nu, dabar gausi atiduoti man duonį.
Velnias klausė:
– Kiek tu norėsi?
– Aš,– sako vaikis,– daug nenorėsiu, tik man pripilsi pilną brylį piningų.
Vaikis perpjovė brylio dugne ir pasilipo ant kamino ir turias tą savo brylį. Velniukas pila ir pila – vis brylyj nieko nėra, o brylis tuščias.
Nebtekdamas piningų, velniukas pabėgo į ežerą. Vaikis nusivedė gaspadorių į kuknę ir parodė piningus, kurius atėmė nuo velniuko.
Kaip prisiartino paskutinė diena slūžbos, vaikis sprigo vieną kartą savo ponui su sprige į kaktą – ponas išvirto, sprigo antrąkart – ponui ir akys pabalo, sprigo trečią kartą – ponui nė dvasios nebeliko.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 115
©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 115