NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1318&OId=574
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
[VELNIAS BIJO MUZIKANTO PERKŪNO]
Sako, jog seniaus velnias daug dažniaus rodėsi žmonėms negu dabar. Seneliai pasakoja, kad kaip jie, būdami dar piemeniais, ridinėdavo kartais ripkas, tai nušoks, būdavo, velniukas nuo tvoros ir prašosi leisti jam kelissyk paristi.
Tokiuose tai laikuose panorėjo vienas žmogus vesti. Bet, būdamas neturtingas ir turėdamas prie savęs didelę šeimyną, negalėjo jokiu kitu būdu išpildyti tą savo norą, kaip eidamas svetur ant uždarbio.
Išėjęs ant vieškelio, netoli namų susitiko su velniu. Velnias atsiliepė tuojaus į mūsų pažįstamą:
– Kurgi dabar eini?
– Einu ieškoti uždarbio. Norėčiau vesti, bet neturiu kuo pradėti gyvenimo, – atsakė nuliūdęs žmogelis.
Velnias klausė toliaus:
– O kiek reiktų tau piningų?
– Ant pradžios reiktų nors kokių dvidešimt rublių.
– Cha cha cha, – prasijuokė velnias,– aš tau visą pūrą sidabrinių duosiu, tik tu už tai užprašyk mane ant savo veselijų. – Bet pamatęs, kad žmogus, išgirdęs tuos žodžius, nusiminęs stovi, ramino jį prižadėjimu nereikalauti greitai piningų nuo jo: – Atiduosi, kada galėsi, kada prasigyvensi, aš galiu laukti.
Ir įdavė tuojaus žmogui visą maišą sidabrinių piningų.
Žmogus, paėmęs piningus, pagrįžo namon – nors ir linksmas, bet ne visiškai smagus, nežinodamas pats, ką su velniu daryti – taip jam nerodėjo tokį svetį kviesti ant savo veselijų. Pasimislijęs gerai, nuėjo pas kuningą ir apsakė jam savo rūpestį. O kuningas pamokė jį, kaip jis turi su velniu šnekėti.
Priėjus laikui veselijų, žmogus nuėjo vėl ant vieškelio ir, susitikęs ten velnią, kvietė jį pas save ant veselijų. Velnias klausė:
– Kas bus piršliu ant tavo veselijų?
– Piršliu bus pats ponas dievas, – atsakė žmogus.
– Tai geras senis, – atsakė velnias, – mes su juo* gerai pasižįstame; malonu bus su juo pasimatyti. Bet kas bus svočia?
– Svočia bus motina švenčiausia.
– Ir toji man gerai pažįstama, pusėtina moteriškė. O kas gi bus broliais, pamergėmis? – klausė vėl velnias.
Žmogus išskaitė visus šventuosius, angelus, archangelus, o velnias vis sakosi gerai juos pažįstąs, ir vis džiaugiasi su jais pasimatysiąs. Pagaliaus velnias užklausė da sykį:
– O kas bus muzikantu?
Žmogus, matydamas, jog visas kunigo pamokinimas išėjo ant nieko, – jie velnio nuo vestuvių nė kiek nenubaidė, – valandą pamąstęs, atsakė:
– Į muzikantus prašiau Perkūną.
– Perkūną! – sušuko pašokęs velnias. – Kam gi tu jį prašei? Nėra da septynių metų, kaip jis į mane trenkė ir teip sumušė šoną, jog dar iki šiolei šlubuoju. Ne, dėkui tau, su Perkūnu nenoriu matytis; nelauk manęs per vestuves. O pinigus, kaip galėsi, man atiduoti, atnešk į tą mišką ir pašauk: „Bauke, Bauke!” – tai aš atbėgsiu jų atsiimti.
Žmogus linksmas, kad jau tokio svečio jam ant vestuvių nereikės laukti, pagrįžo namole ir vedė pačią. Bet velnio pinigai labai jam rūpėjo ir neduodavo ramiai gyventi; todėl jis dirbo sunkiai, idant kaip nors greičiaus išmokėtų savo skolą. Neilgai trukus, jam pasisekė susirinkti reikalingus pinigus, ir nunešė juos ant sutartos vietos. Nunešęs pradėjo šaukti:
– Bauke! Bauke! Atnešiau tavo pinigus. Atsiimk! Bet Baukas nebepasirodė, o balsas iš miško atsakė:
– Nėra Bauko! Nutrenkė jį Dundulis.
Išgirdęs tuos žodžius, žmogus parėjo namole, paisinešdamas visą maišą pinigų, kurių nebuvo jau kam sugrąžinti, ir gyveno laimingai.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 116
©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 116