NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1322&OId=576
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1904 originalus Gabrielės Petkevičaitės-Bitės rankraštis
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
APIE GILTINĘ
Vienas žmogus, kada jam dievas davė sūnų, negalėjo gauti kūmos. Trečioje dienoje, eidamas pagal girios, sutinka jauną mergaitę, kuri jam taria:
– Kur tamsta eini?
– Einu kūmų ieškodamas savo sūnui. Noriu gauti kūmus teisingus, padorus žmones.
– Imk mane už kūmą, – tarė mergaitė, kuri buvo pati giltinė. – Kaip mane arčiau pažinsi, tuomet persitikrinsi, jog esmu teisinga ir padori.
Žmogus sutiko ir užprašė giltinę į savo namus. Kuomet jau buvo po krikšto, giltinė tarė žmogui:
– Palydėk mane į tą pačią vietą, kur sutikai.
Nuėjusi į vietą, mergaitė ištraukė iš kūlyno* dalgę ir tarė:
– Aš esu giltinė, o šit įrankis mano. Persitikrink dabar, jog esu teisinga ir padori ir tavęs nenoriu varge palikti. Tu būk gydytojumi, gydykles virk iš įvairių žolių, tiktai smilgų nedėk. Ir kuomet nueisi prie ligonio, tai tu mane visuomet matysi: jeigu aš stovėsiu prie kojų, duok gydyklių – ligonis tuoj pagerės, o jeigu aš stovėsiu prie galvos, tai gydyklių neduok ir tark, jog tam žmogui jau reiks mirti.
Giltinė, tiek pasakiusi, nuėjo savo keliu.
Žmogelis nusipirko buteliukų, pradėjo gydykles varyti iš visokių žolių, išskirdamas smilgas, ir iš tikrųjų pragarsėjo labiau už mokytus daktarus, nes kaip nutardavo, taip ir išsipildydavo.
Šit apsirgo viena ponia, skubiai parveždino žmogelį, kuris, įėjęs ir išvydęs savo kūmą galvūgale lovos, tarė:
– Ta ponia turės mirti!
Dvarponis nusigandęs ketino jam daug pinigų duoti už išgelbėjimą ponios. Bet kaipgi jis ją išgelbės, kad jo kūma prie galvos stovi, nes gydyklės tiktai tuomet padeda, kaip kūma prie kojų stovi. Neilgai galvojęs, žmogelis įsakė teip sutaisyti lovą, kad galima būtų ją sukti, o iš abiejų pusių liepė dar peilius pritaisyti. Tuomet kūma išvydo, kad jau jai bus prastai; lova sukasi, ana turi turėtis prie galvos, o peiliai kerta jai per kinkas. Bėgiojo ji, laikydamasi vis prie galvos, ant galo, pristigusi spėkų ir visa sukapota, krito prie ligonies kojų. Žmogelis, išvydęs kūmą prie kojų, davė gydyklių, ir ligonis tuojaus pagerėjo. Ponas žmogelį, gausiai apdovanojęs, išleido.
Kaip tik jis išėjo į lauką, susitiko su savo kūma, nuvarginta, sukapota. Ji, iškėlusi dalgį ant jo, tarė:
– Kūmai, ką gi man padarei? Dabar rūgok pats ant savęs, nes tave pirmučiausiai pjaunu!
– A, oi oi kūma! Įsitaisiau butelių, plėčkų, ir dabar mane pjauni. Apžiūrėk pirmiau mano aptieką.
Ir nusivedė kūmą. Rodydamas butelius, tarė:
– Ar galėsi, kūma, įlįsti i tą butelį?
Kūma ėmė mėginti lįsti, ir iš tikrųjų pasisekę įlįsti į vieną. Žmogelis skubiai užkimšo tą butelį, užrišo ir įkasė į žemę.
Tuomet giltinės nebeliko šioje pasaulėje, niekas nemirė, žmonių tirštai priaugo, ir mūsų žmogelis vėl nuvargo, nes niekas nesirgo ir niekam nereikėjo nė daktarų, nė gydyklių. Žmogelis nuvargęs nebeišturėjo ir nuėjo žiūrėti savo kūmos. Atrado ją sudžiūvusią, skūra tiktai ant kaulų aptempta. Susigraudino ir išleido. Kūma išalkusi tuoj puola su dalge ir ant to žmogelio, ir ant viso svieto. Tuomet buvo pavietrė ant žmonių, kiekvienoje dienoje šimtais mirė. O nuo to užkimšimo jos butelyje giltinė ir lig šiai dienai liko toki sudžiūvusi, kaip ir dabar yra.
FIKSAVIMO METAI: 1981
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 210-211, Nr. 118
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 118