NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1350&OId=588
PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
1914 originalus rankraštis iš J.Krikščiūno-Jovaro rinkinio
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
KAIP GAILISI MOTERS SERGANČIO VYRO
Didžiajame sutikime ir meilėje gyveno senelis ir senelė, bet liga atėjo ir senelį paguldė. Senelė labai verkė, gailėjosi, bet nieko neišgailėjo: senelis vaitojo ir vaitojo ir vis ėjo blogyn. Senelė visaip jį ramino, rodė savo gailestį ir, dievo melsdama, vis dejavo ir taip dūsavo:
– Dieve, dieve, kad aš galėčiau už jį pasirgti, paimčiau visus skausmus ir kentėčiau…
Senelis, nuolat girdėdamas senelę dejuojant, kartą paklausė:
– O kad už mane besergant ir numirt už mane priseitų, ar mirtum?
– Mirčiau, dėl ko ne, aš už tave prisirengusi ir galvą padėti, kad tik tu, mano širdelė, gyventum.
– Nu, gerai,– tarė senelis.– Gulk mano vietoj it sirk, o aš atsikelsiu.
Senelei nebuvo ką daryti, sutiko ir atsigulo, o senelis, su lazdele pasiramsčiuodamas, iškropštino ant kiemo, keistai kalakutą aprėdė, jam dalgelį pririšo, eidamas į gryčią, vis po keletą grūdelių pabarstė ir, palikęs duris praviras, įėjo ir atsigulo ant pečiaus. Už valandėlės kalakutas duris prasistumia, ant pečių su dalgiuku užsidėjęs įeina ir štaurina per gryčią. O seniukas žiūri per pečiaus kaktą, ką senutė darys. Senutė išsigando ir ėmė rėkti:
– Aš nesergu, aš nesergu, žiūrėk, ant pečiaus ligonis, lipk ant pečiaus – ten ligonis, aš nesergu!
Nuo to laiko senelis senutei niekada nebetikėjo.
FIKSAVIMO METAI: 1981
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kalniškių k., Šiaulių vls.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 321, Nr. 171
PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 171.