NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1463&OId=612

PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
PASAKA KIRILOS

Nekuris žmogus, vardu Jonas, Jono sūnus, seniau prie Pirmam Nikalojui slūžijo vaiske 25 metus. Slūžba gerai vedės, išmoko gerai šaudyt ir buvo geras strielčius. Kai atsislūžijo visą slūžbą, paleidę karalius jį namo. Neturėjo kur eitie – pasistatė prie tam miestui gryčelę ir gyveno. Neturėjo iš ko žyvytis, tai ir eidavo medžiotų, nušaudamas kokį žvėrį ar paukštelį, ir žyvydavos sau.
Vieną kartą karalius susmislijo bolią kelti. Ir sušaukė visus savo dvariškius ir slūgas ir klausė:
– Kas galit prišaudyt žvėrienos parnedėl dėl karališkų pietų? Pradėjo visi terp savęs rokuotis, katras galėtų šitą padarytie. Vienas iš visų pasakė, kad mes, kurie esam susirinkę čianai, neprišaudysma žvėrienos su paukštiena – reikia, sako, pavadintie Jonas, Jono sūnus, – kai anas slūžijo vaiske, buvo labai geras strielčius, – tai anas galės prišaudyti. Tai karalius paliepė pavadintie jį. Nuėjo karaliaus slūga ir pavadino Joną, Jono sūnų, ir prisakė, kad parnedėl prišaudytų man dėl karališkų pietų dešimtį vežimų žvėrienos ir paukštienos. Tas žmogus nusigando, mislija: „Ką gi čia aš padarysiu, kada gi dešimtį vežimų primedžiosiu?” Ale nėr kas daryt, reikia karaliaus klausyt prisakymo, – kaip anas vaiske slūžijo, labai gerai žinojo, kad už nepaklausymą gali blogai būtie.
Ant rytojaus persižegnojęs su dievo padėjimu ir išėjo, strielbą pasėmęs, laukan medžiotų. Vaikščiojo, vaikščiojo visą dieną – nieko neužėjo, nei kokio gyvulio, nieko nenušavo. Eina vakaro namo bėdodamas: „E baikai, da gi penkios dienos, da gi maž ir pasiseks prišaudyti”. Išėjo antrądien, vaikščiojo, vaikščiojo pardien – vėl nieko neužėjo. Eina namo vakaro bėdodamas. Ale tik mislija: „Da gi keturios dienos, visgi da maž ir pasiseks par tas diena”. Išėjo trečiądien medžiotų – vėl teipogi nieko nei matyt nematė, nei kokio paukštelio. Eina namo vakaro labai nuliūdęs, mislija, kas čia bus: jau trys dienos išėjo, ir nieko neturi nušavęs. Parėjęs namo, randa karaliaus slūgą atasiųstą pažiūrėtų, ar jau daug šviežienos prišaudyta. Jonas, Jono sūnus, pasakė, kad nieko da nenušavęs. Slūga, labai ant jo supykęs, barės, sakydamas:
– Ką tu misliji: trys dienos bėra lig boliai – kada gi tu beprišaudysi žvėrienos dėl pietų? Bus tau blogai!
Jonas sako:
– Nu, ką gi aš padarysiu, kad nieko nerandu. Kad ką pamatyč, nors mažą paukštelį, tai nušauč, ale kad nerandu nei pastinku nieko.
Karaliaus paslas pasakė jam:
– Aš nieko nežinau. Žiūrėk, kad būtų prišaudyta! Kad neprišaudysi, tai tu turmoj sukirmysi.
Karaliaus slūga parėjo namo, ė Jonas, poterėlį sukalbėjęs, atsigulė. Ryto atsikėlęs anksti, sukalbėjęs poterius, prašė poną dievą iščėsties, kad ką kalvek nušautų. Išėjo laukan, vaikščiojo, vaikščiojo ligi pusei dienos – nieko neranda nei pamato, nei kokio gyvo daikto. Eina paupeliu, pamatė – ataskrenda trys antys. Anas pradžiugo, sako:
– Dabar gi vis nors vieną ažmušiu.
Ažsiglaudė šalyj karklų kelmo, laukia ataskrendant ančių. Antys nusleidė upelyj, anas pradėjo cielyt šauti – žiūri, kad pavirto iš tų ančių panytės. Nusvilko rūbus ir maudos upelyj. Kas jam daryt? Pamislijo: reikia jų rūbai sukavot, kad jos nebegalėtų nuskristi nuo jo. Teip anas prišliaužė šliaužte ir paėmė vienos rūbus ir pakavojo. Kitos tuoj pamatė ir sugriebė savo rūbus, kožna apstaisė ir nuskrido, antim pasvertę, ė trečioji, rūbų neradus, atlikus verkia, sakydama:
– Kas paėmėt mano rūbus, ataduokit. Ko reikalaujat nuo manę, visa žadu padaryti, tik ataduokit.
Jonas, būdamas užu karklų kelmo, atsiliepė:
– Aš paėmiau tavo rūbus. Ar žadies man būti užu pačią, ar eisi užu manę, tai ataduosiu tau rūbus.
Panytė atsakė:
– Būsiu.
Tai ir atidavė rūbus. Panytė apstaisė. Ir nebeskrido ana ieškotų savo draugių, ale pasakė Jonui:
– Kad tu esi toks mandras, tai gyvensma abuduj.
Jonas klausė ją:
– Kokios te do dvi buvo panytės?
Sakė, kad jos seseres – vyresnioja, antroja, ė aš esmu pati jaunė (ė jam ta geriau atsėjo). Jonas apsibėdojo savo bėdas: kad jam yra prisakę nuo karaliaus prišaudytie žvėrių dėl bolios par šešias dienas, ė jau keturios dienos išėjo – nieko da neturiąs nušovęs. Sako:
– Man bus blogai.
Panytė atsakė:
– Dabar jau šiandiej vėlu, eikium namo, pasisilsėsma, dabosma rytoj.
Ir parsivedė abuduj Jono gryčelėn. Ryto panytė Joną anksti kelia – sako:
– Kelkis, imk strielbą, eik lauka ant mano dalios – gausi ir patiksi visokių žvėrių ir paukščių.
Anas teip ir padarė. Išėjo tik lauka – tuoj patiko visokių reikalingų žvėrių ir paukščių. Pradėjo tik apsisukdamas šaudyt ir katrą tik pamatė, vis nušavo, nei vienas gyvulys neištrūko nuo jo, ba anas labai mokėjo šaudyti. Teip kad ligi dvylikei adynai anas prišaudė didžiausias krūvas visokių žvėrių ir paukščių. Mislijo: „Kas bus, kai lig vakarui šaudysiu! Reikia sudorotie ant vietą, reikia parvežti namo”. Nuėjo anas ant karalių ir prašo dešimt kurmankų dėl parvežimo šviežienai. Karalius žiūri ant jį ir pyksta – sako:
– Mat par keturias dienas nieko negavai, o dabar par pusę dienos jau tiek prišaudei! Von, melagiau, ką čia šidiji, – tuoj turmon uždarysiu!
Jonas, ataduodamas karaliui pakarą, sako:
– Pone karaliau, kai aš tamstai neišpildysiu ant čėso, tai tamsta tada man uždarysi turmon, o dabar prašom duotie dešimtį kurmankų.
Matydamas, kad anas teip drąsiai šneka, davė jam dešimtį kurmankų ir dešimtį darbinykų. Nuvažiavo, prikrovė visas pilnas kurmankas – vos tik arkliai traukia. Karalius sakė:
– Gerai užu tuos, ale da maža. Pasistoroka ant rytdienos daugiau – čia da maža bus dėl karališkų pietų.
Buvo jau prievakaris, Jonas parėjo namo ant savo panytę pasgirtų, kad šiandieną gerai sekės jam medžiotie, kad atliko karalius kantantas, ale da prisakė ant rytdienos daugiau prišaudyti. Panytė atsakė:
– Su dievo padėjimu galėsi visa padaryti. Dabar gulk pasilsėkis – matai, visą dieną išvaikščiojęs, nuvargai.
Teip ir padarė. Ryto vėl panytė Joną kelia, sako:
– Eik ant mano iščėsties – rasi ko šaudyti.
Kaip tik anas išėjo lauka, sutiko visokių žvėrių ir paukščių. Apsgrąžydamas ėmė šaudyt, ėmė šaudyt – tuoj prišaudė dideles krūvas. Mislijo – gal pakaks. Parėjo namo, nuėjo ant karalių ir prašė vėl ban penkiolika kurmankų. Karalius pasistebėjo, paglumžė pečius ir sako:
– Iš kur tu teip par trumpą čėsą teip greit primedžiojai?
Jonas atsakė:
– Kai pirma vienas gyvenau, neturėjau tokios dalios ant šaudymo ir patikimo žvėrių, ė dabar turiu sau draugę gerą, kuria turi gerą iščėstį.
Karalius visa išklausęs nuo Jono ir atlikęs kantantas, kad primedžiojo jam žvėrienos dėl bolios, ažukvietė ir Joną ant bolios, sakė, kad ataitų su savo panyte ar pačia. Teip ir padarė, nuėjo ant bolios Jonas su savo panyte. Te buvo sukviesti visokių ponų, senatų, visi razuliojo ir tanciavojo. Ir Jono strielčiaus panytė labai atsiėjo karaliui, bo labai graži buvo. Po boliai, po bankietui karalius sušaukė visus galvočius ir liepė išmislytie koki sunkų interesą, kad Jonas nepadarytų, negalėtų rasti, kad kur nugūbytų, kad karaliui atliktų panytė. Vienas senatas, arba galvočius, išmislijo teip, kad užu trijų karalysčių yra ant kalno didelis ąžuolas, tam ąžuole yra lizdas sakalo, tam lizde sakalo vaikai, ir kad anas išrautų tą ąžuolą su šaknim ir atneštų su visu lizdu ir pastatytų prie namo karaliaus. Karalius išklausė senato išmislijimą ir prisakė Jonui teip padarytie, suieškotie tą ąžuolą, mislydamas: „Kad neišpildysi, tai aš tav turmon aždarysiu”.
Jonas išklausė karaliaus prisakymą, parėjo namo smūtnas, bėdojo savo panytei, kad karalius ketina aždarytie turmon, kad neatneš to ąžuolo su sakalu ir su vaikais. Panytė pasakė:
– Gulk, pasilsėk, rytoj eisi su dievo padėjimu.
Ryto Joną kelia, sako:
– Kelkis, jau yra ąžuolas su lizdu, nešk ant karaliaus namą ir pastatyk.
Teip ir padarė – nunešė, pastatė, inėjęs palociun, pasakė karaliui, kad jau yra ąžuolas su lizdu ir su visais vaikais. Karalius išėjęs pasižiūrėjo – teisingai, yra. Nėr kas daryt, – pasakė:
– Gerai, eik namo sau.
Ė karalius potam vėl sušaukė visus savo galvočius, vėl liepė išmislytie kuo naimandresnį spasabą, kad negalėtų padaryti, kad Jonas kur nusgūbytų, kad jam attektų panytė. Vėl išmislijo galvočiai, kad pristatytų arklį, kurias yra užu trijų karalysčių po kalnu skiepe po varta pastatytas, kur niekas nepreina ir nepajema. Tas arklys su aukso karčiais ir sidabrinėm patkavoms. Karalius Jonui ir prisakė teip padarytie, ė kad nepristatys, tai bus jam smertis nuo karaliaus. Anas labai persigandęs parėjo namo ir bėdoja savo panytei. Panytė atsakė:
– Gulk silsėkis, Joniuk, rytoj pasilsėjęs eisi ieškotų. Ką daryti: karaliaus prašymas arba paliepimas reikia pildyti.
Ryto panytė Joną kelia:
– Kelkis, jau yra arklys, kurį prisakė atvesti. Vesk karaliui prie gonkų ir pririšk.
Jonas paėmė arklį, nuvedė karaliui. Inėjo pakajun ir pasakė, kad jau atavedė arklį, kaip jam buvo prisakyta. Karalius išeina su savo slūgom, žiūri – stovi arklys prie gonkų pririštas, aukso kaičiai, sidabrinės patkavos. Nebėra ko karaliui darytie – pasakė jam:
– Eik namo, gerai bus tam rozui.
Nu, ką čia padaryt su Jonu, kad anas vis išsikėravoja nuo smerties. Vėl sukvietė visus senatus ir galvočius, prisakė jiem stregiaus, kad išmislytų [spasabą], kur nigdi negalėtų padaryti. Išmisločiai mislijo, mislijo ir išmislijo teip: tegul anas eina te, nežinau kur, tegul atneš tą, nežinau ką, tai anas vaikščios, vaikščios, nežinos, kur ir ko ieško, ir nusgūbys – neras niekur ir gaus smertį bevaikščiodamas. Karalius, Joną pašaukęs, teip ir prisakė:
– Eisi te ir te, nežinau kur, atrask tą ir tą, nežinau ką. Jonas parėjo namo, verkdamas pasisakė savo panytei visą prisakymą karaliaus. Panytė išklausė jo pasakymą ir sakė:
– Dabar, Joniuk, reiks eitie, bo jau ir aš nebežinau, kur tas daiktas yra, tiktai tegali žinotie mano seseres. Rytoj atsikėlęs su dievo padėjimu išeisi, dabar gulk silsėkis.
Ryto panytė budina Joną:
– Kelkis, ruoškis kelionėn.
Indeda jam in kelio duonos bakanėlį, abrūsą ir siūlų kamuolėlį. Sako:
– Kai išeisi laukan, tai parisk šitą kamuolėlį. Kur anas riedės, ir tu tenai eik. Kad kamuolėlis riedės ar par balą, ar par ežerą, ar par mišką – vis tu eik, nebijok nieko, kad ir duobėn inriedės, vis ir tu paskui sek, neatlik. Ė kad kur priseis naktigultas gulėtie ir kai duos tau burnai nusišluostytie abrūsą, tai tu sakyk, kad turi savo.
Teip ir padarė: pasiėmė duonos bakanėlį, abrūsą, siūlų kamuolėlį. Išėjęs iš namų, paritė – kur kamuolėlis rieda, tę anas ir eina. Kamuolėlis riedėjo par miškus, par balas, par ežerus, kur tik prisėjo, ant galo duobėn įriedėjo. Anas nusigando: pasmatė, kad labai gili duobė. Ale ką daryt: ataminė, kad buvo sakyta nebijot. Anas ir inlėkė šiton duobėn. Randa tenai – kitas svietas, viškai ne tokie žmonės, negali suskalbėtie. Pradėjo dairytis, pamatė – dvaras netoli. Inėjo tan dvaran – žmonės labai gražiai apsitaisę, po sidabru, sidabrinėm karietom važinėja, arkliai sidabrinėm patkavom kaustyti, – labai te jam matės ramu. Ale kai pasmatė, kad jau vakaras, mislijo: kaipgi bus su naktigultu, kaipgi reik suskalbėti? Vaikštinėjo, vaikštinėjo po dvarą, nežino, nei kur ineiti, nei [kaip] suskalbėti. Vos ne vos prisprašė, priėmė naktigulto. Ryto atskėlė – padavė jam burnai praust vandenio ir abrūsą nusišluostytie burnai. Anas sako:
– Turiu aš savo abrūsą, nereikalauju tamstų abrūso.
Tas slūga, kurias buvo duodąs abrūsą, papyko, kad neėmė nuo jo abrūso, inėjęs pasakė savo poniai, kad labai puikus svečias – brokija mūsų abrūsą. Tuoj ponia išėjo, pažiūrėjo, kas do svečias. Rado jį šluostant savu abrūsu. Ir ponia pamatė, kad tam abrūse yra kokios ten literos. Tuoj paėmė perskaitė. Atranda, kad jos giminė, svainis. Pradėjo klausinėtie:
– Tai kaipgi tamsta čia atėjai?
Anas nusisakė, kaip yra ir kur eina. Panytė to dvaro pasakė jam, kad ir ana nežinant, kur yra tas daiktas. Sako:
– Reiks tau eitie, yra da mūsų trečia sesuo, tai ana žino, aš nežinau. Ė dabar da par mum pasuliok ban nedėlią.
Pauliojo, pamylėjo parnedėl, ir išėjo. Kamuolėlį paritė išėjęs. Kur kamuolėlis rieda, tenai ir anas eina. Kamuolėlis riedėt, riedėt ir inriedėjo vėl duobėn. Nors jam būtų baisu eitie tokion gilion duobėn, ale nėr kas daryt, reikia lipti. Inlipė anas ton duobėn – žiūri, kad labai gražu sviete: vaikštinėja, važinėja visi auksiniais apitaisalais, arkliai auksinėm patkavom kaustyta, triobos auksu dengtos. Vaikštinėjo, vaikštinėjo po dvarą, prėjo naktis – reikia prašytis naktigulto. Vos ne vos anas prisiprašė – negali suskalbėtie su ano svieto žmonėms. Ant galo vos ne vos suskalbėjo – priėmė naktigulto. Pataisė jam patalą, pernaktavojo. Ryto padavė jam burnai praustie vandenio ir nusišluostytie abrūsą. Anas abrūso nejema, sako:
– Turiu savo abrūsą.
Tas slūga užsignievojo, kad brokija jo abrūsą, inėjęs pakajun, pasakė poniai, kad svečias brokija jų abrūsą. Ponia išėjo pažiūrėtų, kas do svečias. Randa ji šluostantis savu abrūsu. Pamatė, kad yra kas te parašyta ant abrūso. Paėmus ir perskaitė. Atranda, kad jos giminė, svainis. Pradėjo klausinėtie:
– Kur vaikščioji, su kokiu interesu, ko ieškai? Anas nusisakė visa, kur eina, ko ieško.
– Tai,– sako,– gerai, možna bus par mumus gautie, baika – rasma. Tik da pasulioka par mumus ban kelias dienas ir pareisi namo spakainas, parneši karaliui, ko anas reikalauja.
Teip Jonas ir padarė – pasuliojo čielą nedėlią, pamylėjo jį svainė. Pradėjo ruoštis namo. Ponia paliepė darbininkam pasimtie lopetas, lomus, ir nuėjo ant kalno. Prėjo ant didelį akmenį, ir liepė tą akmenį atkasus atversti. Darbinykai teip ir padarė, ir atkasė. Ponia Jonui liepė šaukti vardu Kirilos. Jonas šaukia:
- Kirila!
Kirila atsiliepia:
– Ko?
Jonas žiūri – nieko nemato, nieko nėra. Ponia Jonui prisako:
– Eik namo, ir anas eis paskui tave.
Jonas atsako:
– Kad nieko nėra – kąg aš karaliui parodysiu?
– Ag tau teip yra prisakyta – kad eik tę, nežinau kur, atnešk tą, nežinau ką, – tai tas yra čia. Kai pareisi namo, karaliui liepk šaukti: „Kirila”, – anas ir atsilieps, o matyt nematys ir nežinos kas, tai ir būsi teisus prieš karalių. Ė anas nuo tavęs neatliks niekur, ir ką jam liepsi, visa anas tau padarys, ko tik tau bus reikalinga.
Praėjo jau dvi nedėlios – karalius nebesulaukia Jono, džiaugias – jau šedai tadai, nebėra jo gyvo, mislija, kad panytė atliks jam.
Ė Jonas tuo čėsu eina namo su Kirila. Prisiėjo jam eit par upę – kaip čia pereit? Ataminė, kad sakė visa padarysiąs Kirila. Paliepė:
– Kad čia būtų tiltas!
Tuoj Kirila pristatė tiltą, ir perėjo sausai par upę. Atsigrįžęs pasakė Kirilai:
– Kad čia nebūtų tilto!
Brukš Kirila atajėmė akiumirksniu tiltą. Ir vėl eina Jonas toliau. Prėjo ant ežerą didelį. Apsdairė – kad toli apeitie aplink. Ir paliepė Kirilai:
– Kad čia būtų tiltas vėl!
Kirila pastatė par vieną minutę tiltą, paskui brukš atajėmė – kaip nematė padedant, teip nematė atajemant. Teip visą kelionę anas ir parėjo linksmas sveikas, – ko tik trūko, jam vis Kirila pristatė. Parėjo namo, nuėjo ant karalių, pasakė, kad suieškojęs. Karalius, išėjęs iš savo pakajų, mislija: „Kaipgi anas tokį daiktą suieškojo, kad niekas ir mislyt nemislijo, kad ras”. Karalius klausia Joną:
– Kurgi tavo rastinis?
Jonas sako:
– Pone karaliau, prašom šaukt Kirilą, ir atsilieps.
Karalius šaukia:
– Kirila, Kirila!
Atsiliepia:
– Ko?
Karalius, nieko nematydamas, nei kokio daikto prie savęs, dyvijas ir klausia Joną:
– Kas čia yra?
Jonas atsako:
– Nežinau kas.
– Kur tu jį gavai?
– Nežinau kur. Kaip, pone karaliau, prisakei, teip ir padariau, prašom nesgnievotie.
Karaliui nebebuvo kas darytie, paliepė eit Jonui namo. Parėjo namo, rado savo panytę senai laukiant. Klausinėjo:
– Kur teip ilgai buvai? Ar radai tą, nežinau ką?
Sako Jonas:
– Radau ir parodžiau karaliui, ė dabar anas par mane šauk – atsilieps.
– Kaipgi jo vardas?
– Egi Kirila.
Ėmus pašaukė – tas atsiliepė:
– Ko?
Tai dabar panytė atsakė savo Jonui:
– Gal jau gyvensma spakainai, gal ir karalius nebeišmislys daugiau nieko.
Karalius vis da nesliauna, da vėl surinko visus senatus, slūgas, išmisločius, liepė mislyt par tris dienas, kad išmislytie toks daiktas, kad anei negalėtų žmogus padirbtie.
Išmislijo – kad par marias būtų auksinis tiltas ir užu marių pastatytų iš vaško bažnyčią su visais priguliančiais bažnyčiai daiktais. Teip visi parokavo, kad nigdi negalės padirbti tokio tilto ir tokios bažnyčios. Karalius linksmas džiaugės, kad preis jau Jonui smertis. Pašaukęs Jonui prisako, kad visa padirbtų parnakt, ė ant rytojaus važiuos su visa pamilija ir su visais senatais ir išmisločiais ton bažnyčion melstus. Jonas parėjo namo šypsodamos, savo panytei ir sako:
– Mat da ir vėl karalius pradėjo durniuotie, nori mane intaisytie. Dabar baika – turiu Kirilą, padarys man visa.
Teip ir buvo. Ryto anksti nuėjo Jonas pamarėn, kur netoli miesto buvo, Kirilai pasakė, kad čia būtų tiltas auksinis ir anoje pusėj būtų bažnyčia, būtų su visom prigulinčiom ceramonijom, kaip vargonai, altoriai ir karūnos. Tuoj Kirila ir padirbo: nepaspėjo pasakytie –jau teip ir stojos.
Parėjo Jonas ant karalių ir pasakė, kad jau tiltas par marias gatavas ir bažnyčia subudavota iš vaško. Karalius nevierydamas nusiuntė slūgas žiūrėtų: nejaugi gali būt teisybė? Slūgos pargrįžę karaliui sakė, kad prauda – yra auksinis tiltas par marias padirbtas ir užu tų marių stovi vaškinė bažnyčia. Pamislijo karalius: „Kas anas do žmogus, kad nemožna nei kokiu išmislu ant jį priskabintie – visa išpildžia ir padirba. Nu, ką padaryt, nors gi tiltą turėsiu savo karalystėj gražų”. Pasiėmė karalius visą savo pamiliją, visus senatus, visus galvočius – ir nuvažiavo melstus ton vaškinėn bažnyčion. Pervažiavo par marias labai gerai, išsėdo iš karietos, inėjo bažnyčion. Padlaga vaškavote, labai buvo sklidi – kaip ėjo karalius, ir sudribo viduryj bažnyčios, net visi jo slūgos susišypsojo. Pasižiūrėjo bažnyčios, ban po vieną poterį sukalbėjo – važiuoja visi namo ban dešimčia karietų, visa vyresnybė karaliaus, linksmai šnekėdami ir rodavodamies, kad graži bažnyčia, ė tiltas da gražesnis.
– Gal, – sako, – visam sviete nebėra tokio tilto.
Teip Jonas, stovėdamas šioj pusėj marių:
– Kam gi jie visi teip mane mūčijo, išmislydami visokius išmislus, – užsignievojo bežiūrėdamas. Ė jie visi buvo pusėj tilto nuvažiavę. Paliepė Kirilai, kad čia nebūtų tilto. Kirilą bruks ir ataėmė. Anys visi ir prigėrė marios. Ė Jonas atliko karaliauti su savo panyte.

FIKSAVIMO METAI: 1981

©: Adaptavimas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 140

Atgal