NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1465&OId=613

PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
[TINGINYS]

Buvo tėvas su močia, turėjo du sūnu. Ir vienas vis sirgdavo. Sirgo ilgai, lig dvidešimčiui metų. Žinoma, tėvam savo vaiko būdavo iškada – neleisdavo ant darbą, ale vis laikydavo prie namam. Ė brolis jo dažnai pasakydavo tėvui, kad anas iš tinginio serga. Tėvas nevierijo – kaipgi iš tinginio sirgs.
Vieną rozą rugiapjūtėj atėjo visi rugius pjovę – randa ligonį pašalėj sėdžiantį ir liuiką kūrija. Brolis labai papyko ir sako tėvui:
– Mat mes ir darbą dirbam, ir tai nekūrijam, ė anas, dykas būdamas, išmoko kūryt.
– Cit, sūnau,– atsakė tėvas,– po pusryčiui vesmėms ir jį rugių pjautų.
Teip ir padarė: visa šeimyna pavalgė pusryčio ir išsivedė ir ligonį. Išpjovė vieną barą visi. Užu kito baro eidami, ligonis pradėjo bėdotie, kad jam nebegera – negaliąs pjaut. Tėvas paliepė:
– Gulk pasilsėk.
Ligonis atsigulė ir guli. Šeimyna išvarė vieną barą ir kitą – vis ligonis tebeguli. Vyresnis brolis pradėjo ant jo bartis:
– Kol teip ilgai guli!
Ligonis užgirdo, kad ant jo baras, anas atsakė broliui:
– Teip kad atsikėlč, tai ir vienas visus rugius nupjauč.
– Matai, nemiegodamas sapnuoja – vienas nupjautų. . . Teip tas tinginys ir išgulėjo ligpiet, nebeskėlė pjautų rugių. Pasdarė pietus visi, eina namo valgytų, vadina ir jį. Anas sako:
– Negaliu eit, atneškit man laukan pietus.
Kaip tik visi parėjo namo, anas atsikėlė, pagadijęs pavėj ir ažkūrė visus rugius. Pamatė, kad liepsnojąs rugiai, – davai bėgt iš namų visi gesytų rugių. Sako:
– Kas daugiau, kaip šitas paleistuvas, ažudegė, tinginys! Bėga visi, ką sugriebę, iš namų, kad ažgesytų. Ė tinginys pamatė, kad šeimyna atbėga, žino, kad jam bus blogai, ir nubėgo miškan, paskavojo, ė rugiai ir sudegė, nebegalėjo ažgesyt.
Tinginys, miške būdamas, mislija: „Kas dabar daryt, kur man eit? Eisiu namo – muš mane, darbo dirbt tingiu”. Pamislijo, kad jam čia nebėr vietos. „Eisiu peklon, ale nežinau, kur ana yra”. Apsirokavęs ir nuėjo par miškus, par laukus. Ėjo pardien, prėjo tamsi naktis. Eidamas patamsyj, patiko rudą žmogų. Ir klausia:
– Kas tu esi?
Tas žmogus ir klausia:
– Kas tu esi?
– Aš esmu tinginys.
– Ė aš esmu velnias,– atsakė rudis.
– A, tai man bus gerai! Vesk mane peklon!
Teip jie ir eina abuduj. Tinginys sako rudžiui:
– Kad velnias nevalgo nieko.
Sako rudis:
– Ir nevalgau.
– Nu, žiūrėk, kai nutversiu valgant, tai užmušiu.
– Gerai,– sako rudis.
Teip ir nuėjo par mišką abudu. Eina, eina, užėjo ūlyčią. Eina par ūlyčią, girdi – vienam kieme žmonės dainuoja, vaikštinėja. Rudis sako:
– Pevnai čia yra kokia pramonis. Čia možna būtų gaut valgymų. Eikium in klėtį.
Prėjo patamsa ant klėtį, išsiėmė tokią žolelę, pridėjo ant zomką, ir atsirakino durys. Inėjo klėtin – rado duonos, mėsos ir teip visokių valgymų. Priskrovė abu po maišą valgymų ir išėjo – niekas nematė. Eina, eina, pasdarė diena, jau ir pusryčiai – tinginys insnorėjo valgyt. Rudžiui sako:
– Pasilsėkium, noriu aš jau valgyt.
Teip padarė: atsisėdo ant ravo pakelėj, ir tinginys pavalgė. Ir vėl eina. Ėjo, ėjo pardien, prievakaris jau – tinginys jau vėl nori valgyt. Sako rudžiui:
– Pasilsėkium, noriu aš valgyt.
Atsisėdo pakelėj. Tinginys valgo, ė rudis, žiūrėdamas ant tinginį, net seilę ryja – nebegali ir anas iškęstie, valgyt kaip nori. Nusigrįžęs paslapčiom ir pradėjo valgyt. Tinginys ir pamatė.
– Bagne tu valgai, velne? – pagriebęs akmenį ir ažumušė. – Tu sakei, kad nevalgąs.
Atliko tinginys vėl vienas. Pavalgęs, maišą su duona pasiėmęs, eina toliaus. Sutemo, pasdarė naktis tamsi. Patinka vėl žmogų. Teip juodas kaip nuodėgulis. Ir klausia:
– Kas tu esi?
Tas juodasai žmogus atsakė:
– Esmu velnias iš peklos.
– A, tai gerai, man tokio ir reikia, bo aš esmu tinginys, tai vesk mane peklon. Ale velnias nevalgo.
– O ir aš nevalgau.
– Nu, žiūrėk, kad nevalgytum, bo kai nutversiu valgantį, tai užmušiu. Jau vieną tokį užplumpijau.
– Gerai gerai, gali užmušti.
Būta tikrai tokio, kaip sakė, ir nuvedė jį peklon. Davė jam slūžbą – kurstytie tris katilus be perstogės, kad nei nosies nevalnia nusišluostyti – vis kurstyt ir kurstyt par trejus metus be perstogės, ė po trejų metų, – sako,– išleisma ant valios, kur norėsi, tę eisi, ė dabar nepaleisma niekaip.
Ką darys tinginys – mato, kad papuolė. Mislija sau vienas: reiks slūžyt treji metai.
Teip anas teisingai ir ščyrai kurstė tuos katilus. Praėjus trejiem metam, leidžia jį namo ir klausia:
– Ko reikia tau mokestų: ar pinigų, kiek pasineši, ar strielbos su šoblia?
Mislijo, mislijo, sako:
– Būtų gerai pinigai, ale galės patikę mane užmušti su pinigais be ginklo. Duokit veli šoblią, skverną pinigų priskasiu ir strielbą, tai turėsiu kuo ginties, kai kas užpuls einant.
Teip ir padarė: davė zbrajas ir pinigų skverną prikasė, da ir dūdelę davė. Sako:
– Kai tau bus bloga, kai nebepaveiksi ko, tai tik sutriūbuok šita triūbele – aš pribūsiu ant pamačės, – sakė peklos ponas, duodamas visus daiktus.
Tinginys pasiėmęs visa ir išėjo namo. Eina, eina – neberanda namų. Inėjo miškan – pasisklydo, nebegali išeiti. Prėjo naktis – neberanda kelio. Mislija: „Ė kas gi daryt?” Pamatė – žiburėlis šviečia viduryj miško. Ir nuėjo ant tą žiburėlį. Randa gryčelę. Inėjo gryčelėn – šiaučius siuva čebatus. Pradėjo prašytis naktigulto. Ir priėmė. Pernaktavojęs prašė šiaučių parodyti kelio, ale nežino kur. Šiaučius išklausinėjo:
– Kur eini, iš kur koks esi?
Anas nusisakė, kur buvo ir ką nešas. Šiaučius sako:
– Tai ko gi vaikščiotie, ėgi gali ir par man su pinigais prasižyvytie. Bet pinigų turi. Štai dvaras netoli yra, užu miško, možna bus duonos nuspirkti, ir gyvensma abuduj.
Tei anas ir susitarė: šiaučius siūdavo čebatus dėl dvaro, ė anas medžiodavo po mišką, šiaučius kai parnešdavo dvaran čebatus, ė jam nupirkdavo duonos. Teip ir gyveno abuduj, kol par tinginį buvo pinigų. Kai pristigo pinigų, tai tinginį šiaučius nuvedė dvaran, ir to dvaro ponas pasamdė užu šėriką ganyt galvijam. To pono, arba karalaičio, buvo trys dukteres. Jaunė labai jam patiko. Ponas, išleisdamas jį su galvijais laukan, užgynė vienon pievon leisti galvijus, kuria buvo terpu aukštų kalnų. Šėrikas (arba ustovas) ryto atsikėlęs pasiėmė strielbą, šoblią ir dūdeles, kuriuos daiktus turėjo atsinešęs iš peklos. Galvijus pasėmęs išginė laukan. Ir nuginė ton pievon, kur jam ponas liepė neganyt. Žiūri, kad labai yra žolės, mislijo: „Kaipgi čia neganyt”. Anas tuoj suvarė ton pievon visus galvijus, inbedė strielbą viduryj pievos – galvijai ėda apie strielbą, ė toliaus neina. Anas nuėjo in tą kalną ir vaikšto dairinėdamos. Sustinka ponaitį keturiom galvom. Ponaitis sako:
– Kas tau zvalijo po šitas pievas ganyt?
Ustovas atsakė:
– Aš pats pasizvalijau.
Ponaitis tuoj jį glėbin sugriebė – valiai mintis. Ustovas tuoj parmetė ant žemę ir nukapojo jam visas galvas. Liežuvius išpjaustė ir susdėjo terbon. Ir eina toliaus. Pamatė dvarą gražų – visas po sidabru aptaisytas, ir prie gonkų stovi kumelė pabalnota sidabriniu balnu ir visas apitaisalas sidabrinis. Kumelė prakalbo ant jį:
– Kaip tu, žmogau, nebijai čia vaikštinėtie? Kai ateis mano ponas, tau blogai bus.
– Nebijau tavo pono! Aš tavo poną padėjau vieton: nukapojau galvas ir numečiau pakalnėn.
– Nu, kad teip padarei mano ponui, tai eik, šituos pakajuos rasi visokių valgymų ir gėrimų, išgerk ir pavalgyk, ė man duok šieno, rasi ir vandenio viedrą – pastiprink mane, maž ir kada prisreiks kam, tai aš tau būsiu ant pamačės.
Teip anas ir padarė: kumelę paliuobė, inėjo pakajuos, rado išgert ir pavalgyt. Ataminė, kad jo galvijai vieni senai, ė jau vakaras. Greit pradėjo ruoštis. Išeidamas iš pakajų, žiūri – ant sienos sidabrinė karališka karūnėlė. Anas tuoj nukabino nuo sienos, sako: „Bus čia geras gastinčius”, – pasėmęs ir išėjo ant galvijus. Strielbą pasijema, užsidėjo ant pečių, pirma galvijų eina, ė galvijai paskui jį seka. Parginė namo, galvijus varinėja gurbuos. Išėjo vyresnioja duktė to karalaičio žiūrėtų, ar priėdę galvijai, ar gerai priganė šviežias ustovas. Žiūri, kad galvijai labai priėdę. Ir pagyrė ustovą už priganymą galvijų. Ustovas padovanojo tai panytei karūną. Panytė, inėjus pakajuos, pagyrė ustovą, kad gerai priganyti galvijai, ir da davė gastinčių gerą. Ponas atliko labai kantantas.
Ant rytojaus ustovas vėl pasiėmė strielbą, šoblią, dūdelę ir išginė vėl ton pievon. Inbedė strielbą pievoj – galvijai ėda, niekur neina nuo strielbos, ė anas vėl vaikštinėja po kalnus. Teip ir vėl patinka ponaitį su aštuoniom galvom. Tas ponas užšoko ant jo:
– Kam tu ganai po mūsų pievas, kas zvalijo?
– Aš pats pasizvalijau!
– Eikš mintynių!
Tuoj ponas ustovą glėbin – davai mintis. Vos ne vos priveikė ustovas aštuoniagalvį. Tuoj vėl nukapojo visas aštuonias galvas, ė liežuvius išpjaustęs susdėjo terbon. Ir eina anas par kalnus dairydamos. Pamatė gražų dvarą – visas po auksu blizga ir prie gonkų stovi arklys pabalnotas – aukso balnas ir visas apitaisalas auksinis. Anas priėjo ant tą arklį apsidairytų – arklys prakalbo:
– Kaip tu čia nebijai vaikščiotie? Kai ateis mano ponas aštuoniom galvom – bus tau blogai!
Ustovas atsakė:
– Nebijau aš tavo pono: jau seniai padėjau vieton ir liežuvius nupjausčiau!
– Ar iš tiesų?
– Iš tiesų.
– Tai eik tu šitan dvaran – rasi gert ir valgyt, ė man duok šieno ir vandenio viedrą – paliuobk mane. Kai tau reiks kada, tai aš tave paklausysiu.
Ustovas teip ir padarė: arklį paliuobė, inėjo pakajuos – rado viso valgyt, gert, ko tik dūšia geidė. Viso privalgę ir prigėrė – ataminė, kad jo vieni galvijai, ė jau vakaras. Bėga tekinas iš pakajų ant galvijus. Žiūri – ant sienos kabo pakabinta karūnėlė auksinė. Anas greit sučiupęs šitą karūnėlę, ažantin, nubėgo ant galvijus, strielbą pasiėmęs ant pečių, katai namo, ė galvijai paskui jį tekini namo. Parginė namo galvijus, varinėja. Štai išeina antroja duktė karaliaus pažiūrėtų, ar priganyti galvijai. Žiūri – galvijai priganyti. Ustovą giria, kad moka ganyt. Ė ustovas padavė jai auksinę karūnėlę iš ažančio. Ta inbėgo pakajun, sako:
– Čia ustovas labai geras: negan galvijus gerai prigano, da ir gastinčiaus ataneša,– pasrodė auksinę karūnėlę.
Ponas atliko labai kantantas iš ustovo. Trečioj dienoj vėl anas išginė, kur jam reikia. Nuginė šėtonų pievon, strielbą inbedė viduryj pievos – galvijai aplink ėda. Anas užlipė ant kalno ir vaikščioja po kalną. Sustinka ponaitį dvylika galvų. Ponas jam sako:
– Kas tau zvalijo ganyti po mūsų pievas?
Ustovas atsakė:
– Aš pats pasizvalijau.
– Kas tu do ponas?
– Ė tu kas do ponas?
– Eikš mintynių!
Ė abu ir suskabino glėbiuose, pradėjo mintis. Niekaip neprisveikia. Mynės, mynės, ir parvertė ustovą apačion. Mislija: „Čia bus blogai nuo šito dvylikagalvio”. Ataminė, kad turi anas tokią dūdelę. Patrūbavo ta dūdele, ban kiek prisderinęs, – tuoj pribuvo iš peklos tas ponas, kuriam anas trejus metus slūžijo, nurito nuo jo dvylikagalvį, tuoj ustovas, pasėmęs savo šoblią, nukirto visas galvas jo, liežuvius išsipjaustė ir susdėjo terbon.
Ir vėl vaikščiojo po kalnus. Pamatė dvarą gražų, visą aptaisytą po diementu, ir prie gonkom stovi kumelys pabalnotas, aptaisytas po diementu. Priėjo ant tą kumelį, kumelys jam sako:
– Kur tu, žmogau, vaikščiojai? Kai ateis mano ponas, tau bus blogai!
– Nebijau, – sako, – aš tavo pono, padėjau vieton tavo poną: nukapojau visas galvas, nuričiau pakalnioj.
– Nu, kad teip padarei, tai eik pakajuos, rasi gert ir valgyt, ir man duok šieno pūdą ir vandenio porą viedrų. Paklausyk manę, ė aš paklausysiu tave, kai tau reikalinga bus.
Ustovas paliuobė kumelį, inėjo pakajun – rado gert ir valgyt. Išgėręs, pavalgęs vaikštinėja po pakajus. Žiūri, kad jau vakaras, reikia jau eiti ant galvijus. Žiūri – ant sienos diemento karūnėlė. Anas sugriebęs tuoj ažantin insidėjo ir skubinos ant galvijus. Tuoj strielbą pasiėmė, užsidėjo ant pečių, pirma galvijų eina, ė galvijai paskum seka. Parginė namo, suvarinėjo dienodaržin. Išeina pati jaunė karaliūčia, kuria jam už visas gražesnė buvo. Tuoj anas karūnėlę padovanojo karaliūčiai ir sako:
– Tau ant galo atliko pati gražioja karūnėlė. Karaliūčia inbėgus tėvui pasgyrė, kad davė gražų gastinčių. Ant rytojaus ustovas atsikėlęs ruošės gintų galvijų – žiūri, kad dvare žėlaba: nuklotas visas dvaras raudonom gelumbėm. Mislija: „Kas čia do daiktas yra, seniau teip nebuvo”. Pradėjo klausinėti dvariškius. Jam ir pasakė, kad šiandien veš vyresniąją karaliūčią pamarėn ant smako prarijimo. Anas labai nusgando: kaip čia gali būti? Anas dvariškius klausė, dėl ko gi teip. Dvariškiai teip atsakė, kad nuo tėvo yra pažadėta ant smako prarijimo. Anas greit išginė galvijus ton pievon, strielbą inbedė žemėj. Galvijai ėda apie strielbą, niekur neina, ė anas užbėga ant kalno, atrado sidabrinį dvarą ir kumelę pabalnotą, priėjęs kumelei sako:
– Reiks šiandiej jotie mum ant vainos.
Kumelė atsakė:
– Gerai. Tai tu išgerk, yra šėpoj butelis trunksmo, ir man paduok vandenio viedrą.
Anas tuoj pakajun, rado šėpoj butelį, išgėrė ir jautė save stipresniu ir gražesniu. Apstaisė sidabriniais rūbais, kumelę užsėdęs ir nujojo pamarėn. Rado daug žmonių, susirinkusių ant to intereso pasižiūrėtų. Žiūri – ir smakas iš marių išplaukė keturiom galvom. Karaliūčią atavežė ir jau duos prarytie smakui. Anas, nieko nesakęs, kumelę suragino. Kaip šoko ant smako – tuoj kumelė dvi galvas patkavoms nukirto, ė anas, šoblią išsitraukęs, vėl dvi nukirto. Liežuvius išsipjovė, sudėjo terbon ir nujojo, kur jam reikia. Norėjo padėkavoti užu tokią locką, kad išgelbėjo karaliūčią nuo smerties, – anas, niekam nieko nesakęs, nusmuko: kaip nežinojo, iš kur atjojo, taip nežino, ir kur nujojo. Visi terp save klausinėjo, iš kur toks gražus karalaitis atsirado, – niekas negalėjo žinoti. Anas vėl nujojo ant tą dvarą, kumelę pastatė, rūbus sidabrinius nusvilko ir nuėjo ant galvijus. Vakaro ir parginė namo.
Antrądien žiūri – kad vėl dvaras apidengta žaliom gelumbėm.
Klausia dvariškius:
– Del ko žėlabas?
Sako:
– Šiandiej veš antrąją karaliūčią ant smerties.
Anas, nieko daugiau nebeklausdamas, išginė galvijus. Nuginė pievon, strielbas inbedė, galvijus palikęs, nuėjo ant kalno ieškotų dvaro. Pamatė auksinį dvarą ir arklį, stovintį prie gonkų. Priėjęs sako:
– Reiks šiandiej joti ant vainos.
Atsakė jam arklys:
– Eik pakajun, išgerk trunksmo, ė man duok vandenio viedrą, ir josma.
Ustovas teip ir padarė. Rado auksinius rūbus, apstaisė ir nujojo pamarėn. Randa karaliūčią atavežtą. Jau smakas lipa iš marių aštuoniom galvom. Anas, nieko nelaukdamas, tuoj ant smako su arkliu – arklys nukirto su patkavoms keturias galvas, ė anas su šoblia – kitas keturias. Liežuvius išsipjaustė, nusėdęs nuo arklio, terbon suspylęs kai lepšius ir nujojo. Norėjo jam padėkavoti – anas, nieko nelaukdamas, nujojo ant auksinį dvarą. Palikęs arklį, nustaisęs tuos rūbus, nuėjo ant galvijus ir parginė namo, kaip nieko nežinodamas.
Trečioj dienoj ryto atsikėlęs žiūri, kad dvaras nuklotas mėlynom gelumbėm. Suprato, kad veš jau jo mylimą gražiąją karaliūčią. Nieko nebeklausęs, nuginė galvijus, strielbą inbedė viduryj pievos, nubėgo ieškoti dvaro. Ieško, ieško – niekur neranda. Sako: „Dabar tai jau praris karaliūčią”. Par ilgą bėgiojimą pamatė diemento dvarą ir kumelį pabalnotą. Pribėgęs sako kumeliui:
– Greitai jokium ant vainos!
Kumelys atsakė:
– Gerai, josma. Tik reikia pasistiprinti. Eik pakajun, rasi trunksmo butelį, ė man duok vandenio – štai viedras.
Anas, visa padaręs, greit sėdo ant kumelio, nujojo pamarėn – randa jau smaką išlindusį iš marių su dvylika galvų, griebia karaliūčią. Anas greit su kumeliu ant smako viršun, kumelys keturias galvas nukirto su patkavoms ir anas keturias su šoblia. Šoblia pertrūko per pusę, nebeturi su kuo kapoti. Perkando jam koją, prisėjo blogai. Ataminė apie triūbelę, kad jam sakė: „Kai bus tau bloga, sutriūbuok”. Tuoj anas ir sutriūbavo, ir pribuvo iš peklos jo senybės ponas ant pamačiaus – tuoj nukirto atlikusias galvas. Ustovas, nusėdęs nuo kumelio, išpjaustė liežuvius, susdėjo terbon, tik bėdojo, kad perkando koją jam smakas. Tuoj karaliūčią perplėšė šilkinę skarą, nuo galvos nusrišus, ir apirišė puse skaros koją jam. Užsėdęs ant kumelio ir nujojo namo. Niekas jo nepažino, tiktai žmonės šnekėjo terpu savęs, kad kasdien vis kitas vajaunykas vajavojas su smaku. Karalius ir karaliūčia parvažiavo linksmi namo, ė ustovas vėl parginė nesmūtnas, kad savo gražiąją karaliūčią išgelbėjo nuo smerties. Karalius, parvažiavęs namo, pradėjo su savo dvariškiais kalbėti, kas galėjo teip padaryti – be prašymo gelbėti jo dukteris nuo smerties: gal čia yra geras žmogus? Kad atradus, reiktų jam panagradyti. Ir sutarė visi, kad reikia paleisti gazietas po visas karalystes: „Kas išgelbėjo mano dukteris, tai tam duosiu pusę karalystės, ir katrą norės dukterį ims, jeigu neženotas bus”. Sutaisė bolią, pakvietė iš visų karalysčių puikiausius karalaičius, kunigaikščius, ė prastų nekvietė, ba matė, kad neprasti būdavo ant vainos su smaku.
Atėjo ta diena, susirinko pakviesti ponai ir karaliai, pradėjo bankietavoti, ulioti. Buvo prievakaris, ataginė ir ustovas namo. Mato, kad daug svečių privažiavę, klausia dvariškius:
– Kas čia do bolia?
Dvariškis pasakė jam visa, dėl ko susrinko svečiai. Rūpi ir jam, kas iš to išeis, kas čia toks prispažins ant jo darbus. Pamatė jaunę karaliūčią vaikštinėjant po dvarą. Prisderinęs paprašė, kad išprašytų nuo tėvo pazvalijimą, kad ir jį priimtų ton kumpanijon. Tėvas atsakė dukteriai:
– Nemožna: kaip tokį prastą žmogų ustovą leisi su karaliais kumpanijon!
Duktė išprašė tik nors priesienyj už durų pasiklausyti. Anas, inėjo priesienin vyžotas, vyžos šlapios buvo, nusiavė vyžas ir sėdi pasienyj, klauso, ką svečiai šneka. Žinoma, išgėrė, pavalgė, visi sotūs, – pradėjo navynas visokias šnekurot, – karalius ir užminė savo padėjimą, dėl ko sukvietė:
– Kas išgelbėjot mano dukteris nuo smerties, tai tam duodu pusę karalystės ir, katrą pasdabojat, imkit tą mano dukterį.
Teip visi svečiai pradėjo terpu savęs juokavotie: vienas sako – aš, antras sako – aš, ė vienas iš visų išsirado ir, drąsiai atsistojęs prieš visus, tikrai pradėjo girtis, kad aš išgelbėjau karaliūčią nuo smerties – ką čia jūs juokus provijat, – čia ne juokai padirbtie tokie darbai! Visi aptilo, tėvas sukalbėjo dukterį leistie užu jo. Čia vėl vakaruška prasideda. Ė ustovas klauso užu durų ir mislija: „Ė kas čia bus: užu mano storonę anas paims nagradą?! Reikia man eit vidun”. Inėjo, pradės šnekėt. Kaip pamatė karalius, kad ustovas inėjo, tuoj subrujo ant slūgų:
– Kam leidžiat nereikalingus?
Tuoj jį išvarė iš pakajaus. Pradėjo ruoštis išeit iš priesienio, aunas koją. Pamatė karaliūčia, kad ant ustovo kojos šilkinės skaros šmotas – apvyniota blauzda.
– Kas čia – beg ne mano skaros pusė, kur aš daviau?
– Tai, – sako,– paskui atsirasma.
– Nu, baika, parodyk.
– Nebėr čėso: kad mane varo par gvoltą – reikia išeiti. Ale čia, kaip girdžiu, kuris girias, kad išgelbėjęs tamstas nuo smerties, tai neprauda yra. Galiu aš geriaus pasgirti, ne kaip anas.
Karaliūčia inėjus pasakė tėvui, kad ustovas teip šneka, – paliepė ineiti. Ustovas inėjo – pradėjo sprečytis prieš tą karalių, sakydamas, kad:
– Ne tu išgelbėjai, ale aš – ant man priguli pusė karalystės!
Visi nustėro – mislija: kaipgi anas, toks prastas žmogus, tą padarys? Visi jo neužmėgo, ale anas drąsiai pradėjo kalbėtie prieš visus. Pasakė ustovas:
– Kad anas darodys savo teisybę, tai man nukirs galvą, o jeigu aš darodysiu, tai jam nukirsiu.
Teip ir pasirašė prie visai kumpanijai. Tas ponaitis išėjo savo karieton – įneša didelį maišą smako galvų ir sako:
– Štai ir galvos tos, kur nukapojau vajavodamas. Ė ustovas įnešė terbą pilną su liežuviais ir sako:
– Štai tie liežuviai, kur po vainai išpjaustydavau. Žiūrėkit – jo visos galvos be liežuvių!
Žiūri – teisybė, nerado nei vieno.
– Matai gi, ar galimas čia daiktas: žinot visi gerai, kad kožnas menkas sutvėrimas turi liežuvį, ė čia nėra– tai kokia jo teisybė?
Visi pripažįsta ustovo teisybę. Ė tėvui labai negerai, kad tei menkas žmogus ir reik jam duotie pusę karalystės. Pradėjo teisint karalaitį, ė ustovą kaltint. Ustovas atsakė:
– Pone karaliau, kad čia nevieriji, tai da vieną interesą turiu darodyt teisybę: gal atamenat, kai vajavojos tas vajaunykas, paskutinędien perkando jam koją smakas, ė duktė tavo perplėšė skarą ir apirišė man koją štai ta puse skaros.
Nurišo nuo kojos, prilygino ant kitą pusę – ta. Nebėr ką daryt ir sakyt – visi pripažino ustovo teisybę, ir tą karalaitį sukapojo ant šmotelius užu melą. Ė ustovas išsirinko jaunę karaliūčią, kuria jam buvo gražesnė, susvinčiavojo. Karalius davė jam pusę karalystės, ir karaliauja linksmai gražiai.

FIKSAVIMO METAI: 1981

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 141

©: Sudarymas Bronislava Kerbelytė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 141

Atgal