NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=1467&OId=614

PAVADINIMAS: 1981 redaguota versija

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
originalus Juozo Tumo-Vaižganto rankraštis

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
AUKSO KIAUŠINĖLIS

Buvo žmogus labai biednas. Gavėnioj prieš vėlykas pradėjo mislyti: „Ateinai šventės – ką gi mes įsitaisysma dėl šventų vėlykų?“. Pati liepė:
– Eik, – sako, – nor pamedžiok, strieblą pasiėmęs, – ar nenušausi kokios paukštelės?
Pasiėmė strieblą ir nuėjo pamarėn. Pamatė – atplaukia antis. Apsidžiaugė šalyj akmenio, laukė priplaukiant. Nebetoli jau antis – ištiesė strieblą, norėjo šauti, ė antis tiesiai ant jį plaukia. Pamislijo: kam gi da ažmušti, možna bus gyvą pagauti. Tei ir padarė. Pasgavo anas šitą antį, parsinešė namo ir pakišė pečeliun. An rytojau liepė pačią išgatavoti dėl vėlykų šviežienos. Žiūri – gi sudėtas aukso kiaušinis. Nunešė ant turgaus, pardavė šitą kiaušinį užu 300 rublių, nusipirko užu tuos pinigus visokių valgymų, ko tik reikia, perleidė vėlykas labai linksmai ir sočiai. Ė antis dėjo kiaušinį kasdien auksinį, ir kasdien parduodavo užu 300. pasdarė jau bagotas, instaisė kromą, pradėjo šinkavoti visokius taborus. Važiuodavo užu gronyčios tavoro pirktu, ė antį laikydavo krotoj, ir vis dėdavo kiaušinius. Praėjo daug metų, pasdarė didžiai bagoti, turėjo prikaščikus krome.
Vieną kartą gaspadorius išvažiavo toli užu gronyčios tavoro atsivežtų, gaspadinę
paliko su prikaščiku namie. Praėjo daug čėso bevažinėjant po svetimus miestus, namie nesulaukdami mislijo: gal nebėra gyvo. Prikaščikas gaspadinę klausė:
– Iš kur teip prabagotėjot? Beg pirma buvot biedni.
Gaspadinė pasakė, kad iš anties. Prikaščikas pradėjo žiūrėti tos anties. Pamatė, kad po sparnais parašyta: „Kas suvalgys šitos anties galvą, tas bus karalium, ė kas suvalgys eknas, tas kosės kasdien po aukso kiaušinį”. Prikaščikui labai užrūpo būt karalium. Anas pradėjo gaspadinei kalbėti:
– Mūsų gaspadorius gal nebesugryš, gal kur nusgūbijo bevažinėdamas. Kad būtų gyvas būtų jau atvažiavęs. Kad jo nebėra, ženykiumėms abuduj. Ir pjausima šitą antį. Aš suvalgysiu galvą, tai busiu karalium, ė tu suvalgysi ekneles, tai kosėsi kasdien po aukso kiaušinį. Bo yra teip parašyta pasparnėj anties.
Gaspadinė ir sutarė: antį papjovė, kukoriui liepė išgatavotie dėl pietų, ė jie abu išvažiavo bažnyčion. Buvo šventė. To kupčiaus buvo du sūnūs, nebe viškai maži, eidavo iškalon. Atbėgo tie berniukai iš miestelio, pradėjo prašytie kukorių valgyt. Kukorius atsakė:
– Nėra da gaspadorių, negaliu aš jum vieniem duoti.
Vaikai, nieko nepaturodami kukoriaus sakymo, pradėjo ieškotie valgyt. Rado pečiuj išgatavotą antį. Tuoj vienas pasiėmė galvelę suvalgė, ė kitas ekneles su plaučiukais, ir vėl išbėgo miestuos bėgiotų.
Potam atvažiavo Prikaščikas iš bažnyčios su gaspadine, paprašė duot pietus. Kukorius padavė išgatavotą antį. Prikaščikas žiūri, kad nebėra nei galvos, nei eknelių anties. Visas neberamus klausia:
– Kur galva su eknelėm?
Kukorius sako:
– Nežinau, gal vaikai suvalgė, bo jie prašė manę, aš nedaviau – gal patys pasiėmė? Prikaščikas nerimuodamas mislijo: „kas čia padaryti?” močiai pradėjo kalbėtie, kad reikia vaikai nugūbytie ir atrasti tas nors ekneles,tai suvalgysima ir kosėsima aukso kiaušinį kasdien.
Močia susitarė ant to, ė kukorius, numanęs jų santarvę, pasakė vaikam:
– Bėkit jūs iš namų, ba jum smertį žada darytie!
Tie berniukai, nieko nebelaukdami, susiruošę, pasiėmė strilbą, nakčia ir pabėgo. Bėgo, bėgo par mišką, bėgdami rado tris ponaičius mušantis – nepasidalijo gerybės su pinigais. Tie ponaičiai pradėjo prašyti padalytie pinigus, kurie buvo papilti ant dirvono, ir čeverykų porą, – ponaičiai žada ataduotie jiem dirvoną ir čeverykas. Divonas buvo skrendamas – kad paliepsi nešti viršum miškų ir kalnų tan ir tan miestan, ir nuneša. Ė čeverykos tokios, kad vienu žingsniu čielą mylią nužengdavo. Teip vienas berniokas jiem pasakė:
– Gerai, aš jum padalysiu pinigus, tik jūs manę klausykit.
– Gerai klausysma.
Berniokas, paėmęs strielbą, iššavo kulpką ir pasakė:
– Kurie geičiau šitą svogūną suieškostai, tai tam pinigai bus.
Taip tie ponaičiai kuo greičiausiai nusvijo miškan ieškotų svogūno, ė berniukai sėdo ant dirvono ir paliepė nešti aukščiau miškų ir kalnų. Ir nuskrido dirvonas su pinigais ir su čeverykom ir berniukus nunešė trečion karalystėn. Ir nusleidė prie miesto. Berniukai suspylė pinigus kešenėn, čeverykom apsiavė ir, dirvoną susvynioje, po pažasčiai pasispaudę, nuėjo miestan, pasisamdė staciją ir gyvena abuduj. Pernakvojo. Ryto vienas sukosėjo ir spjauna, žiūri – aukso kiaušinėlis, toksai, kai par tėvą dėdavo antis, kuriuos parduodavo po 300 rublių. Ė apsidžiaugė! Tuoj nunešė ant miesto – ėgi jiem užmokėjo 500rublių. Prabuvo, kitą dieną ryto kosa – ir vėl iškosėjo kiaušinėlį, ir vėl pardavė užu penkis šimtus rublių.
Teip ir toliaus vis buvo, ir jie labai prabagotėjo. Instaisė savo namą, išsistatė gerą kromą, gyveno panskai.
Prieš jų atvažiavimą buvo numiręs karalius to miesto, ir priėjo čėsas rinkti karalius. Užsakė visiem gyventojam to miesto susirinkti an tos ir tos dienos ir turėtie rankoj po žvakę: kurio pati žvakė užsidegs, beturiant rankoj, tai tas bus karalium. Priėjo ta diena – pradėjo policija varytie visus iš gyvenimų žmones. Jie nenorėjo eiti, kad jie nepriguli ant tuos gyventojus, ė policija išvarė kanečnai ir prisakė nuspirkt po žvakę. Teip jie padarė ir nuėjo an to pleceus,kur buvo visi susirinkę ant tos rokundos. Jie ėjo bijodami, nedrąsiai – policija juos varė, su bizūnu pulkan grūdo. Nepaspėjo inbrukt pulkan – jau vyresniojo bernioko užsidegė žvakė. Tuoj visi pamatė, kad jau žvakė dega, – sugriebė jį ant rankų, pakėlė, pradėjo uroti. Ir nuvedė ant sosto, uždėjo karūną ir apkarūnavojo – padarė jį karalium.
Ė jaunis jo brolis nepamatė, kur anas atliko nuo brolio: terp žmonių pulko paskiro nuo savo brolio ir nežinojo, kad jo brolį apkarūnavojo karalium. Žmonės pradėjo skysties, eit kožnas savo namo. Ir anas atėjo namo, mislydamas, gal ateis ir brolis. Laukė, laukė ban kelinta diena – niekur neateina. Gal jau jį sumaigė terp žmonių? Perstojo laukti, gyvena sau krome po senybei, kosa kasdien po kiaušinėlį, parduoda po penkis šimtus rublių. Buvo susiedijoj daugiau kromų, įsipažino su susiedais. Susiedijoj krominyko duktė buvo jauna, graži, ė kasdien suseidavo prie kromui ir pasišnekėdavo. Vienądien ta mergiotė pradėjo jį klausinėtie:
– Iš kur teip greit tujei prabagotėjai? – Sakė: – Mes kadai čia krominykais ir delto biednesniai.
Anas ir pasisakė, iš kokios lockos eina kasdien bagotyn. Pasakė, kad suvalgiau ekneles ir kasdien kosu po aukso kiaušinėlį. Tai panytei labai užrūpo, kaip čia išbovytie tas ekneles. Priprašė mergiotė tėvą, kad iškeltų bolią ir pakviestų susiedą krominyką. Tėvas dukteres ir paklausė: iškėlė bolią, sukvietė daug svečių, ė anoj pasvadino savo susiedą, su kuriuo kasdien sustikdavo prie kromui, pritaisė dėl jo tokio trunksmo, kad jam širdis suspyktų. Kaip tik jam užudavė to trunksmo, anas tuoj pradėjo vemtie ir išvėmė tas ekneles. Mergiotė tuoj ir sugriebė ir suvalgė tas ekneles, ė jį susvėmusį išvarė namo,sakydama:
– Ma[n] čia pijokų nereikia, kad man stancijas pribrudnytų! Berniukas parėjo savo gryčion, išsimiegojo. In rytojaus kosa, kosa – niekur nebeiškosa aukso kiaušinėlio. Suprato, kad jau išvėmė tas ekneles,suprato, kad tie darbai buvo dėl jo pritaisyta narakiai tos mergiotės. Misija: „kaip čia dabar bus, gal prapuolo ta bagotystė?” iškadavojo kasdien, ir vis jam ant mislių. Žiūri, kad jau jo susiedė mergiotė eina značnai bagotyn, ė anas biednyn.
Ilgą metą pragyvenus, vėl anas su šita mergiote susgadijo ir pradėjo ją vobyt pasvažynėtų, sakė:
– Turiu aš tokį dirvoną, kuris nuneš mus, kur tik norėsima.
Mergiotė susgadijo ant to, ir, susėde ant dirvono, nuskrido užu marių ant salos didelės. Sala buvo labai graži, terp vandenų, jiem labai ramu buvo vaikščiotie. Pasvaikščioję susėdo pasiilsėtų. Berniukas užmigo, ė mergytė sėdo ant to dirvono, pasakė:
– Nešk mane namo!
Paskėlė dirvonas ir parskrido. Berniukas nubudęs žiūri, kad nebėr nei mergiotės, nei dirvono. Apsiverkė gailiai, sakydamas:
– Dabar tai viškai blogai: kaipgi aš be gyvensiu ant salos? Apsiverkęs, ašaras nusišluostęs, vaikščiojo po miškus salos. Užėjo obelėlę su raudonais obuoliais. Nusraškė ir suvalgė vieną obuolį. Tuoj jam išdygo didelis ragas ant kaktos lig žemei, kad jau ir vaikščioti trudna. Vėl jam blogai su tuo ragu. Ką daryt? Vėl vaikščioja po tą salą, valgyt nori. Rado kitą obelį su baltais obuoliais. Nusraškė vieną, suvalgė – ir nukrito tas ragas nuo kaktos. Pradžiugo anas, misija: čia galės būt liekarsta nuo tos ligos. Pasraškė anas ir daugiau obuolių, išgludino užantin ir nuėjo ieškotų pirmosios obelės, nuo kurios užaugo ragas. Atradęs nusraškė ban kelius, vėl indėjo užantin. Vaikščioja po salą ir misija, kaip čia išeitis. Ataminė, kad jo čeverykos geros, možna par marias peržengti. Paieškojęs kur siauriau, kaip žengė vieną žingsnį – ir peržengė. Ir tokiu spasabu atėjo savan miestan. Žiūri, kad jau jo gerybė išpustėta, namai užpečiototi – nebėr jam kaip gyventi. Mato, kad jau ta mergiotė visa sudarė ant sau, ir labai jau bagota. Pamislijo apie visa, apsiverkė, kad patrotijo visus turtus užu savo neastražnumo. Pamislijęs vieną gerą mislį ir nuėjo miesan, nuspirko balaninytę, susdėjo raudonuosius obuolius, nuo kurių užaugdavo ragas po suvalgymui. Eina pas ūlyčią, priėjo in tą mūrą, kur gyveno ta jo mergiotė. Eidamas ir šaukia:
– Kam reikia gražių ir gardžių obuolių? Pirkit – nebrangūs!
Ta mergiotė, išgirdūs, kad siūlia obuolių, klausia močią, ar pirkt. Atsakė močia:
– Kad gražūs, nupirk ban po vieną.
Ana ir nupirko tris – visiem po vieną. Kaip suvalgė, tai išdygo visiem po ragą ant kaktos. Ė berniokas, pardavęs tuos obuolius, paskavojo, kad jo nesugautų pasviję. Nusgando tėvas, močia ir duktė, kad jiem visiem ragai išdygo. Kuo greičiausia pradėjo dakterų ieškotie, kad nugydytų ragus. Kiek dakterų perleidė – niekas nieko nepadaro. Ė berniokas, mieste gyvendamas, visa girdi, ką jie veikia su ragais, ir tiešijas: „Gerai tokiem besumeniam”.
Potam, kaip jau visi dakterai perėjo ir nemačijo, anas nuspirko sunką, paskabinęs ant pečių ir eina par ūlyčias vaikštiku daktaru. Priėjo ant tą namą, kur ragoti žmonės, ir pasiūlė. Dvornikas išbėgęs pasakė ponams, kad yra daktaras. Pavadino vidun, klausia, ar možna šitą ligą nugyditie. Anas sako:
– Možna. Nors sunkiai, vis nugydysiu.
Tie labai su kantantumu prijema jį ir žada jam didelius pinigus užmokėt.
– Gerai, – sako, – išgydysiu. Reikia iškurentie pirtis labai šiltai ir sušyldyti vandenio trys kubilai. – Sako: – Reiks šutinte šutint, bo sausai nieko nebus.
Tuoj kupčius prisakė slūgoms iškūrenti pirtį ir sušildyti tris kubilus vandenio. Kaip jau pirtis buvo gatava, pakinkė dvejetą arklių, nuvažiavo daktaras su ligonim, ė daugiau nezvalijo niekam būt, tik prisakė, kad slūžanka viena stovėtų šalyj pirties. Insvarė pirtin. Buvo pritaisyta ties žėdnu kubilu lenčiūgai. Juos pririšė visus, ė duodas geruoju, bet tik žada išgydyt. Kaip pririšė, pasmirkė virvę drūtą, tai pirmučiausia mergiotę ėmė duot virve, sakydamas:
– Kur divonas? Kur divonas?
Mergiotė nedaturėdama ir pasakė: tam ir tam kupare tę ir tę padėtas, išėjo iš pirties, pašaukė slūžanką, pasiuntė:
– Eik namo, atnešk iš to ir to kuparo divoną – reikia ligonis suvynioti.
Ta parėjo namo, atnešė, jam padavė, anas ir padėjo vežime, kuriam atvažiavo. Potam vėl inėjęs pirtin, pasmirkęs virvę, valiai duot tėvą ir močią, sakydamas:
– Tai čia jum užu mano gerybę, kurią suėmėt, kai aš namie nebuvau!
Prilupė lig pusgyviai. Atgrįžo ant mergiotę, vėl davė sakydamas:
– Čia tau užu ekneles, kurias išvobijai per kytrastį. Vemk ir tu dabar, kaip aš vėmiau ant bolios!
Mergiotė sako:
– Ką gi vemsi, kad gardu. Da pasmirkė virvę, da sudavė smagiau – lig apslabo, – pradėjo vemti.Išvėmė ekneles. Tai anas šitas ekneles suvalgė, padavė jiem po baltą obuolį, liepė valgyt. Kaip suvalgė, ir nukrito jų ragai. Anas tuoj iš pirties sėdos arkliuos, ė slūgom parvažiavęs pasakė:
– Užu pusės adynos paleiste ligonis iš pirties.
Anas nei mokestų nebereikalavo iš jų, bet tik palupė gerai.
Potam anas užsislėpė mieste, gyveno prastoj gryčelėj ir kosėdavo aukso kiaušinėlius ir parduodavo. Vėl anas prasigyveno, instaisė kromą kitoj šalyj miesto.
Dažinojo tie ponai, kad tas daktaras tę gyvena, išmislijo ant jo pričiną ir padavė jį ant sūdo. Labai didžiai nukaltino jį, kad jau sūda daėjo lig karaliui. Nušaukia jį karalius, pradėjo klausinėti. Ir pažino jį ant kalbos. Sako:
– Paleiskit jį – čia mano brolis. Anas niekuo nekaltas.
Ir pasiliko pas save karalius, niekur nebeleidė. Išsikalbėjo visa, kur kaipgyveno nuo tos dienos, kaip išsiskyrė. Paskui suskalbėjo abuduj važiuot tėvynėn žiūrėtų, kas tę gyvena. Apstaisė poniškais arba činobnykų rūbais su šokliomis, pasiėmė daug visokių raštų, padabnų in policijos knygas, nuvažiavo tan miestan, dasklausė tuos namus ir gyventojus. Atrado tėvą, močią tebegyvenant, ė Prikaščikas išvarytas von. Gyvena miestelyj, ė jų kromas senybinis išnykęs, gyvena jau visiškai biednas. Inėję gryčion, pradėjo klausinėti, kas čia gyvena dabar ir kas seniau čia gyveno. Sakė:
– Dabar gyvenam tokie ir tokie, ė seniau gyveno Prikaščikas. Liepė pavadinti prikaščiką. Sakė činaunykai:
– Pasakyk man, kaip čia šituos namuos gyveno senybėj, ban užu keleto metų.
Prikaščikas sako:
– Nežinau, kad aš neseniai gyvenu šitam mieste, – nenorėjo sakytie.
Tai činaunykai sakė:
– Mes pasakysima, ale nevalnia bus atsiliepti, kad neprauda. Kas atsilieps, tam galvą nukirst.
Čynaunykai pradėjo sakyti:
– Čia gyveno žmogus toks ir toks, visiškai biednas. Nuėjo pamarėn, pagavo antį. Ar prauda?
– Prauda.
– Antis dėdavo po aukso kiaušinėlį. Ar prauda?
– Prauda.
– Ir kožną kiaušinį parduodavo užu tris šimtus rublių. Ar prauda?
– Prauda.
– Tas žmogus prabagotėjo, instaisė kromą, gyveno bagotai. Ar prauda?
– Prauda.
– Ir išvažiavo vieną rozą už gronyčios tavorų pirktų. Ilgai neatvažiavo. Ar teisybė?
– Teisybė.
– Prikaščikas atradęs, kad po ančia buvo parašyta: „Kas suvalgys galvą, tas bus karalium, ė kas ekneles, tas kosėsiąs aukso kiaušinį”. Ar teisybė?
– Teisybė.
– Prikaščikas prikalbėjo gaspadinę papjauti antį ir suvalgyt Prikaščikui galvą,ė gaspadinei eknas. Ar prauda?
– Prauda.
– To žmogaus, arba kupčiaus, buvo du sūnūs, jie ir suvalgė tą galvą ir ekneles. Ir Prikaščikas prikalbėjo, kad močia su juo užmuštų tuos vaikus. Ė vaikai dažinoję išbėgo nuo smerties. Ar prauda?
– Neprau...neteisybė! – sušuko Prikaščikas ir močia.
Tuoj čynaunykai paėmė šoklią, nukirto Prikaščikui galvą, močiai pasakė:
– Valigi sustarimo vorta ir tamstai teip padaryti būtų, ale kai mes tamstos sūnūs esam, tai dovanojava. Ir nusivęžė ant savę tėvą ir močią gyventų ir karaliautų tan miestan, kur anys gyveno.

FIKSAVIMO METAI: 1981

PASTABOS: Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės/Parengė B. Kerbelytė, red. K. Aleksynas. V., 1981. Nr. 142

Atgal